Visi šie malonūs dalykai – „Stiklių“ aludėje Vilniaus senamiestyje.
Aludė – nuostabiai neformali. Mat į tituluotą, garsų restoraną „Stikliai“, kuris yra greta, jau greitomis neužbėgsi – ne ta kainų kategorija, kiti reikalavimai aprangai.
„Stiklių“ aludė šiandien – tai Vilniaus portretas, kurį pateikiame užsienio turistams. Lietuviai rečiau užeina: vis dar yra vilniečių, kurie mano, kad čia beprotiškai brangu, – na, tikrai brangiau nei tinklinio maisto restorane, bet ne kažin kokios išlaidos darbą turinčiam žmogui.
Kai kuriems iš mūsų ši vieta primena gerus jaunystės laikus, kai šiame pastate (tada įeidavome pro kitas duris – iš Stiklių gatvės, kur dabar yra naujasis „Stiklių“ baras „Dream Bar“) irgi buvo „Stiklių“ imperijos dalis.
Tais laikais valgydavome labai skanią vištieną ir keptas bulves su lupena, po sales vaikščiojo labai garsiai grojantys liaudies muzikantai ir visi svečiai turėdavo kone privalomai linksmintis. Man ta muzika nebuvo prie širdies, nes aš – mizantropas, kuklus, nemėgstu išsišokti, tačiau ir mane dažnas bei skanus puotavimas labai džiugino.
O dar, pamenate, kažkada netoliese buvo „Stiklių“ vaikų kavinė – ten, kur dabar restoranas „Bistro 18“. Ten pietaudavome, regis, kasdien. Geri buvo laikai. Vien puikūs prisiminimai. Kažko nuklydau į prisiminimus. Gal jau senatvė.
Dabar atėjo laikas patikrinti, ar „Stiklių“ aludė gali patenkinti lūkesčius ne vasaros dieną, kai šiltas vakaras pagerina visus potyrius, o sausio popietę – kai už lango šalta ir visuose pašto skyriuose šurmuliuoja beturčiai pensininkai, nešini litų krepšiais, keičiamais į eurus. Koks sunkus jų gyvenimas, pagalvoju, matydamas net gatvėje besirikiuojančius nelaimėlius su šūsnimi stambių kupiūrų.
Pradžia restorane man patinka: ačiū Dievui, aludė atsisakė dietinių užkandžių, kai alų reikėjo užsikąsti žalių daržovių lazdelėmis, – dabar atnešta normali tradicinė kepta duona su pikantiškų salotų tipo užtepu (tik sūris čia ne fermentinis, o varškės, todėl nėra to pikantiškų salotų riebumo). Ir alus. Čia visada geriu tamsųjį „Biržų“ (2,50 Eur).
Aitriosios pupelės (4 Eur) – dar vienas dalykas prie alaus, kurį kitur žmonės užsisako ne tiek dėl skonio, kiek dėl nuostabaus vidurius pučiančio ir vėją varančio efekto, kuriuo vyrai džiaugėsi nuo tada, kai senovės egiptiečiai pradėjo gerti alų ir užsikąsti jį pupelėmis. Tačiau čia jos gardžios. Paslaptis: aitriųjų paprikų gabalėliai. Gal ne visai tradiciška, bet puiku. Stiprus, švelniai kaitinantis aitrumas.
Grybų sriuba (5 Eur) buvo švelni, jauki ir prašėsi stiklelio degtinės. Ši sriuba gali puikiai atgaivinti sielą ir per pagirias. Žinote, kaip liūdna, kai patiekalas baigiasi? Taip ir dėl tos sriubos.
Tie, kurie supranta, į „Stiklių“ aludę eina dėl didžkukulių (7 Eur). Jų reikia laukti mažiausiai pusvalandį (juk suprantama, greičiau jie nepadaromi).
Cepelinų kokybė – pagrindinis testas lietuviško maisto restoranui. Ir šį kartą aludės virtuvės meistrai patikrinimą atlaikė. Ne, cepelinai ne kaip pas mamą. Geriau nei pas mamą. Tobula forma, konsistencija, šiek tiek pikantiška mėsa, puikūs spirgai, grietinė – visas nusikaltusio dietai lietuviško maisto puikumas čia, ant lėkštės.
Tada, kai lauke snigs, kai nebereikės dirbti, kai norėsiu atsikratyti rūpesčių ir paskęsti jaukioje lietuviško maisto palaimoje, ateisiu čia, tarp senoviniais daiktais apkarstytų sienų, valgyti geriausių Vilniuje didžkukulių.
Trise kartu su arbatpinigiais sumokėjome 50 eurų. Senos smulkios klaidelės (čia aš apie tuos daržovių pagaliukus ir vieną kartą pasitaikiusius perkeptus bulvinius blynus) ištaisytos ir užmirštos, ir Vilniaus pasaka gyvena toliau. Trečiasis sėkmės dešimtmetis, ir penkios žąsys iš penkių.
