Sakoma, kad grapos istorija - tai Italijos kultūra ir istorija skystame pavidale.
Kolega iš Švedijos kartą paprotino: „Grapa pas tave neateis. Tu turi važiuoti pas grapą.“ Tad norėdama pažinti šį stiprųjį gėrimą susiruošiau į Basano del Grapa.
Neturtingųjų išradimas
Šiauriečiai italai – taupūs žmonės. Jie net vynuogių išspaudų neišmeta. Vyndariams tai nereikalingos šiukšlės, nes visas jų dėmesys sutelktas į vyno fermentavimo statines.
Tačiau grapos gamintojams išspaudos, kurias vietiniai vadina „vinaccia“, yra didelis lobis.
Nuo jų kokybės priklauso, kokie lašai išvarvės iš distiliavimo aparato.
Kiekvieną rudenį kilmingu vynu garsėjantys Pjemonto, Trentino-Alto Adidžės, Veneto, Friulio, Lombardijos regionai pakvimpa raugu. Pakvimpa – išties per skambiai pasakyta. Norint tiksliau apibūdinti šį žodį reikėtų rašyti kabutėse.
Veneto regione esantis Basano del Grapos miestas pavadintas vietos dailininko Jacobo Bassano ir stipriojo gėrimo grapos garbei. Bemaž 50 tūkstančių gyventojų turintis miestas laikomas grapos lopšiu.
Šis gėrimas toli gražu nėra toks populiarus kaip viskis ar konjakas: iš 1000 pasaulyje parduotų stipriųjų gėrimų butelių tik vienas yra grapos. Šis gėrimas išskirtinis tuo, kad gaminamas iš sausos žaliavos – vynuogių išspaudų.
Prieš kelis šimtus metų pradėtas gaminti stiprusis gėrimas buvo skirtas neturtingiesiems.
Vyną, kaip mokestį, jie turėdavo atiduoti žemių savininkams. Tačiau išspaudas galėjo pasilikti sau. Jas maišydavo su vandeniu ir pasidarydavo šiek tiek laipsnių turintį gėrimą, vadinamą „vinello“.
Pirmas distiliavimo aparatas Italijoje atsirado apie 1700-uosius. Šiauriečiai italai stipriuosius lašus ilgai varė nelegaliai.
Dar 1900 metais buvo apie 100 tūkstančių grapą gaminančių ūkių – distilerijų. Šiuo metu suskaičiuojama tik apie 135.
Italijos kultūra ir istorija skystuoju pavidalu
Grapos pavadinimas saugomas kaip ir konjako ar šampano. Joks grapos gamintojas, ją varantis už Italijos ribų, savo gėrimo negali vadinti grapa. Išimtis suteikta tik Šveicarijos Tičino kantono distilerijų savininkams.
„Grapa – tai Italijos kultūra ir istorija skystuoju pavidalu, – lydėdamas į rūsį, esantį prie sraunios Brentos upės, pareiškė Antonio Nardini.
Jo šeima dar 1779 metais pirmoji gavo leidimą oficialiai varyti ir pardavinėti grapą. Verslas iki šiol išsaugotas šeimos rankose.
Nardini įmonė įkurta strategiškai puikioje vietoje, šalia miesto simbolio – garsiojo Senojo tilto. Čia neišvengiamai užsuka miesto svečiai, vaikštinėja vietos gyventojai.
Jiems patinka užsukti į „Nardini“ graperiją, kurioje prieš vakarienę gurkšnojami grapos likerio kokteiliai. Gryno gėrimo čia niekas negeria, nebent turistai iš smalsumo paragauja.
Pagal tradicijas stikliuku šio stipriojo gėrimo užbaigiama vakarienė. Jei kur kavinėje pamatysite seneliuką, tuščią espreso puodelį skalaujantį šlakeliu grapos ir vienu gurkšniu ją išgeriantį, žinokite – jis tikrai iš Veneto.
„Tradicinė grapa – skaidri. Gali būti įvairaus stiprumo: nuo 40 iki 60 laipsnių.
Kiek vėliau atsirado medžio statinėse brandintos grapos. Grapos gamintojai naudoja ne tik ąžuolo, bet ir gluosnio, akacijos, klevo, kadagio, vyšnios, obels, kriaušės statines.
Gėrimo etiketėje itališki žodžiai „vecchia“ arba „invecciata“ rodo, jog jis ne mažiau kaip 12 mėnesių brandintas statinėje. „Riserva“ arba „stravecchia“ – ne mažiau nei pusantrų metų.
1973 metais mūsų kolegos „Nonino“ pagamino pirmąją grapą iš vienos vynuogių veislės. Jie šaunuoliai, nes reikšmingai prisidėjo prie senų vietinių vynuogių ’Picolit’, ’Ribolla Gialla’, ’Schioppettino’, kurios jau buvo beišnykstačios, išsaugojimo.
„Nonino“ pasiekė, kad Europos ekonominė bendrija duotų leidimą atnaujinti vietines veisles – atsodinti vynuogynus.
Bet „Nardini“ yra tradicijų sekėjai. Geriausiai grapai tinka raudonų vynuogių odelės, nes jose daugiau skonio ir aromato. Tokias mes ir perkame iš vyndarių“, – pasakojo Antonio.
Jo šeimos distilerija gamina apie ketvirtį visos Italijoje pagaminamos grapos. Iš pusės tonos vynuogių išspaudžiama 420 kilogramų vyno, likusią dalį nuperka grapos gamintojai. Aritmetika paprasta – 50 butelių vyno ir tik vienas butelis grapos.
Išspaudos turi kuo greičiau pasiekti distileriją, kad neperdžiūtų, nesioksiduotų, neįsimestų pelėsis. Mažesni gamintojai išspaudas pradeda distiliuoti netrukus, didesnieji jas kaupia sandėliuose, stropiai apdengia. Taip išspaudos fermentuojasi, alkoholio kiekis jose padidėja 3–6 procentais.
Architektūros šedevrą vietiniai praminė „kiaušais"
A.Nardini kabinete kabo įrėminta popierinė servetėlė, kurioje keliais potėpiais nupiešta kažkas panašaus į kosminio laivo maketą. Pamatęs mano susidomėjusį žvilgsnį šeimininkas šyptelėjo ir pažadėjo: „Ryt nuvešiu jus į tą kosminį laivą. Jums bus įdomu, nes tai turi sąsajų su Lietuva.“ Šį jo pažadą palydėjo skardus juokas.
Kitos dienos popietę pamačiau statinį, primenantį kosminį laivą. Tai įmonės „Distilleria Nardini“ lankytojų, kurie nori pažinti grapos kultūrą, centras. Visiška senų distilerijų ir rūsių priešingybė.
Šį modernų kūrinį sukūrė lietuviškų šaknų turintis garsus architektas Massimilianas Fuksas. Beveik prieš dvylika metų jis su Antonio pietavo „Ottone“ restorane. Artėjo distilerijos 225 metų jubiliejus.
Nardini laikosi idėjos – menas įkvepia verslą, o verslas palaiko meną. Massimilianas susirado pieštuką ir ant servetėlės pradėjo kažką piešti.
„Iš piešinio nieko nesupratau. Tai buvo panašu į ateivių laivą – tokį galima pamatyti fantastiniuose filmuose. Dabar, kai žvelgiu į tą įrėmintą servetėlę, matau mūsų grapos kultūros centrą“, – pasakojo Antonio, vedžiodamas po stiklo, plieno, medžio ir cemento statinį, kariame labai mažai kampų.
M.Fukso idėja buvo sukurti statinį, kuriame atsispindėtų grapos gamyba. Medis – tai statinės, kuriose bręsta gėrimas, metalo konstrukcijos – distiliavimo talpyklos, iš stiklo sukurti du didžiuliai lašai – aliuzija į pirmuosius grapos lašus, ištekančius iš distiliavimo aparato.
Pastatas, kuriame įsikūrė laboratorija ir konferencijų centras, iškilo per dvejus metus.
Juokingiausia istorijos dalis susijusi su šio grapos kultūros centro pavadinimu.
„Kai pastatas buvo baigtas, Massimiliano paklausiau, kaip jį pavadinsime, – pasakojo Antonio. – Architektas pasiūlė paklausyti, kaip jį vadina darbininkai. Leipome iš juoko, kai išgirdome, kad mūsų architektūros šedevrą vietiniai vadina kiaušais. Nusprendėme pakrikštyti jį šiek tiek romantiškiau – „Bolle“ (išvertus iš italų kalbos – burbulai).“
