Antroji viltis. Išsikerojusios tarsi piktybinis auglys galbūt pradės pamažu trauktis į šešėlį tinklinės picerijos (taip pat ir tinkliniai lietuviško maisto restoranai). Picerijų tinklai rungtyniavo vienas su kitu liūdnoje rungtyje, kurią anglai vadina „race to the bottom“ (kas greičiau pasieks dugną) – kuo pigiau, kuo prasčiau ir visą laiką nuolaidos, kurių jau niekas rimtai nepriima, nes nubraukti skaičiai išspausdinti pagrindiniame valgiaraštyje. Pirkėjas įpratintas žiūrėti tik kainos ir sakyti „man viskas skanu“.
Pamažu užaugusi ir sustiprėjusi sostinėje picerija „Jurgis ir Drakonas“ parodė, kad galima ir kitaip: ne pigiausios picos, bet visos tinkamos sudėtinės dalys, tinkamos krosnys ir Neapolyje išmokyti kepėjai. Tikiuosi, jie nebeilgai bus be konkurencijos.
Trečioji viltis. Tikiuosi, kad Azijos maisto niekinimas prastais sušiais ir nevykusiomis Japonijos ir Kinijos imitacijomis pagaliau baigsis. Pakeitę veidą iš „Čili Kinijos“ restoranai „Soya“ žadėjo nemažai ir vis dar yra lyderiai, tačiau visam tinklui būdingas abejingas aptarnavimas ir nenuosekli kokybė (tie patys patiekalai to paties tinklo restoranuose labai skiriasi) verčia laukti, kada gi kas nors pasistengs labiau.
Šviežių jūrų žuvų Lietuvoje yra ir jų patiekti galima, jei tik nelenktyniausite su kitais tinklais biudžetine kaina, kuri vers viską gardinti majonezu ir sūriu „Philadelphia“.
Ketvirtoji viltis. Visokios tavernos ir užeigos, pačios importuojančios vyną, turi liautis tai dariusios. Vyno importas yra rimtas verslas, o ne dekupažas, kuriuo teta Zosė užsiima laisvu laiku tarp chorų karų ir žvaigždžių duetų. Labiausiai savamoksliai vyno vertintojai (kai kurie net ir mokslus išėję) mėgsta tai daryti Kaune, ir rezultatai kiekvieną kartą liūdni.
„Tiesiai iš vyndario, be tarpininko“ visada atvažiuoja toks vynas, kokio parduotuvėse nebūna. Ir dėl suprantamos priežasties – jo niekas nenori. Mažas vyndarys, patyliukais ir pigiai gaminantis dievišką nektarą, yra mitas: vynas yra prekė, reikalaujanti sudėtingos technologijos laikymosi ir gerų specialistų, todėl pigiai nepagaminamas.
Nėra Šveicarijoje nagingų keistuolių, patyliukais meistraujančių puikius laikrodžius ir parduodančių juos už sūrio kainą: rankų darbo laikrodžiai turi vertę. Tas pat ir dėl vyno.
Penktoji viltis. Mano gimtasis miestas Kaunas pagaliau turi liautis liūdinęs. Praėjusiais metais padovanojęs man du metų nusivylimus – „Monte Pacis“ ir „Valick Valley“, jis taip ir nesugebėjo pasiūlyti nė vieno restorano, į kurį norėtųsi grįžti. Pasisamdykite specialistų iš Vilniaus ir liaukitės viską daryti pagal savo kaunietišką išmanymą, kuris geriau tinka sekcijoms svetainėse puošti ir paveikslams kaimo turizmo sodybose rinktis.
Šeštoji viltis. Norėjau sakyti, kad tikiuosi, jog Palangoje trenks žaibas, supleškės visos cepeliniškės ir kebabų kioskai ir iš J.Basanavičiaus gatvės liks tik platus kilimo takas, kuriame galės leistis lėktuvai, atskraidinantys gerų mėsainių iš Vilniaus. Tačiau suprantu, kad greičiau atgis ir nubėgs į jūrą Eglė žalčių karalienė iš Roberto Antinio skulptūros, nei nustos gyvavusi J.Basanavičiaus gatvė.
Septintoji viltis. Net ne viltis, troškimas. Lietuvos Seimas turi skubos tvarka priimti įstatymą, kuris uždraustų visoms kaimo turizmo sodyboms gaminti, siūlyti ir tiekti maistą svečiams. Geriau tegu tos virėjos ima rąstus ir skaptuoja dar daugiau velnių ir raganų sodybai papuošti. Kaimiškos vaišės turėtų nugarmėti pragaran kartu su karšto vandens kubilais, kuriuose teliūškuojasi apgirtę svečiai, atvažiavę į darbovietės dešimtmečio sukaktuves.
Aštuntoji viltis. Aš noriu, kad pagaliau atsirastų konkurentai geriausiam šalies meksikietiško maisto restoranui sostinėje „Sofa de Pancho“. Jie puikūs, tačiau kodėl vieninteliai sugeba suderinti maisto kokybę, gėrimų pasirinkimą ir tokią atmosferą, dėl kurios visą laiką yra prisikimšę ir reikia užsisakinėti prieš kelias dienas?
Devintoji viltis. Aš noriu, kad žmonės, atidarantys naujus restoranus, ne pavydžiai apkalbėtų tuos, kuriems sekasi, o mokytųsi iš jų paprastumo, nuoseklumo ir idėjos laikymosi.
Man tokie kokybės ramsčiai 2014 metais buvo „Marche de Provence“, „Saint Germain“ ir „Drama Burger“.
