Alų verda jau kelinta šeimos karta
Pakruojiškis L.Bartašius žino, kur praleis Naujųjų metų naktį.
Metų sandūroje, kai kaimynai šaudys fejerverkus ir kels šampano taures, įspūdingo stoto vyriškis dvaro daryklos rūsyje suksis aplink alaus statines ir virs alų.
„Alaus mielės negali laukti ilgiau nei tris savaites, o gerų mielių gauti labai sunku“, – paaiškino apie tradicinį lietuvišką alų valandų valandas kalbėti galintis žaldokas.
Salyklinį alų virė kelios Bartašių šeimos kartos – aludarystės paslaptis meistrai perduodavo sūnums, anūkams. Taip ir buvo išsaugotas juodojo alaus, vadinamo keptiniu, receptas.
„Tokį alų virė ir mano senelį jį virti išmokė nuo Kupiškio krašto kilęs mano prosenelis, – pasakojo Pakruojo dvaro žaldokas. – Mano tėvas sovietmečiu dirbo kriminalistu – dėl šios priežasties lietuviškos aludarytės tradicijomis nesidomėjo.“
Todėl senovinio alaus receptą Biržuose gyvenęs žaldokas perdavė savo anūkui Laimučiui, kurį nuo mažens traukte traukdavo prie duona kvepiančių ąžuolinių statinių.
Nors biržietis senelis anūkui išpasakojo visas aludarystės paslaptis, pirmąkart be niekieno pagalbos alaus išsivirti L.Bartašius išdrįso prieš porą dešimtmečių. Tada būsimajam žaldokui buvo jau trisdešimt metų.
„Bijojau, kad nesugadinčiau, nes pakanka menkos klaidelės, ir alaus nėra“, – pradžią prisimena lietuvišką tradicinį, juodąjį keptinį ir dūminį alų virti mokantis žaldokas.
Pirmiau - duonos kepalai, po to - alus
Kupiškėnų aludarių ištobulintas alus vadinamas keptiniu todėl, kad iš saldyto miežinio salyklo pirmiausia reikia išminkyti ir iškepti duonos kepalus ir tik tada iš jų virti alų.
„Toks alus seniai nebeverdamas, nes reikia sugaišti kone visą parą. Įsivaizduokite, kad 40 litrų alaus reikia net 50 kilogramų salyklo – alaus litro savikaina yra arti 20 litų, todėl jį įperkančių būtų labai mažai“, – pasakojo L.Bartašius.
Keptinį alų virti susiruošusiam žaldokui reikia apsišarvuoti kantrybe. Mat vien salyklą saldyti trunka net 8 valandas. Po to išminkomi ir duonkepėje kepami didžiuliai duonos kepalai. Iškepta duona sudedama į tekinimo kubilą ir užpilama karštu vandeniu, o po pusantros valandos pradedama tekinti.
Kai į per medinį ir šiaudinį filtrus ištekėjusią misą įmaišoma mielių, alus supilstomas į statinaites brandintis. L.Bartašius neslepia, kad po 23 valandas trukusio maratono nebesinori nieko – tik į lovą.
„Šį į ąžuolinę statinę supiltą alų reikėtų 3 mėnesius brandinti šulinyje. Vis pasižadu, kad iš kitos partijos paimsiu ir į šulinį įleisiu bent vieną statinaitę, bet nespėju – alus baigiasi“, – juokėsi dvaro žaldokas.
Pakruojietis įspėjo, kad mėgaujantis tokiu alumi reikia būti atsargiam. Nors į keptinį alų joks sąžiningas aludaris cukraus nededa, gėrimo stiprumas vis tiek siekia 10–12 laipsnių.
Paklaustas, ko reikia geram alui, L.Bartašius nedvejodamas išvardijo – minkšto vandens, aukščiausios rūšies salyklo, apynių ir mielių: „Vandens parsivežame iš šaltinio, mielių irgi pavyko rasti, bet gero lietuviško salyklo ir apynių seniai nebėra.“
Dvaro žaldokas sakė, kad dažniausiai alus sugadinamas supylus jį brandinti į nerūdijančiojo plieno statines: „Į metalines statines įsimeta alaus virusas, kuris gadina skonį. Tad neabejotinai geriausias alus yra virtas ir brandintas medinėse statinėse.“
L.Bartašius alų verda eglinėje statinėje, o brandinti supilsto į ąžuolines.
Šį pakruojiškį dažniausiai galima sutikti savaitgaliais šeimininkaujantį baronus von der Roppus menančios Pakruojo dvaro daryklos rūsyje.
Svečiai paros neišbūna
Keturis vaikus auginančiam pakruojiškiui talkina dvi pagalbininkės – žmona Aušra ir vyriausioji duktė keturiolikametė Rugilė.
Kol atvykę svečiai klausosi žaldoko pasakojimų apie tikro lietuviško alaus tradicijas, jo žmona lankytojams paruošia savų vaišių – įsitaisiusi prie krosnies kepa aluje užmaišytus salyklinius blynus su lašinukais ir svogūnais.
L.Bartašius būtinai svečiams parodo retą eksponatą – dvare rastą senovinį bokalą su dviguba rankena. Pasirodo, tokį bokalą turėdavo daryklos aludariui ir pameistriui talkindavęs samdinys.
„Jis gaudavo atlygį natūra – dirbdavo už alų, todėl greitai viena ranka bokalo nenulaikydavo“, – su šypsena pasakojo žaldokas.
Kai kuriems dvaro svečiams pasiseka – L.Bartašius pasikviečia visą parą praleisti kartu verdant keptinį alų.
„Kai kurie ištvėrė visą laiką, kai kurie persiragavo ir išėjo miegoti anksčiau“, – žaldokas nebuvo linkęs išduoti paslapčių.
Aludarystę pomėgiu vadinantis pakruojiškis neketina užsiimti masine tokio alaus gamyba – vyras duonai užsidirba drožinėdamas.
Tačiau iš protėvių paveldėtas paslaptis būtinai perduos, kad šimtmečius puoselėtos tradicijos išliktų vaikaičiams.
„Neabejoju, kad iš aludarių šeimos kilusi žmona Aušra jau pati galėtų išvirti alaus, o dukteriai Rugilei dar teks pasimokyti“, – plačiai nusišypsojo aludaris.
