Pavadino pagal patiekalą
Kūčių šventės pavadinimas kilo nuo kūčios – žemdirbiško patiekalo.
„Kūčios pavadinimas yra kildinamas iš graikiško žodžio „kukkia“, reiškiančio pupas. Pavadinimas rodo mūsų ryšius su Konstantinopoliu. Į Lietuvą šis žodis greičiausiai atkeliavo per Kijevą, kuris buvo artimiausias mums bizantinės kultūros miestas, o paskui tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi“, – paaiškino archeologas, gastronominio paveldo tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas daktaras Rimvydas Laužikas.
Kūčios receptas yra vienas iš seniausių žinomų lietuviškų receptų. Jis buvo paminėtas vienoje seniausių lietuvių kalba parašytoje rankraštinėje knygoje – 1573 metų Volfenbiutelio postilėje.
Tradicinei kūčiai pagaminti reikia stiklinės mirkytų virtų kviečių grūdų, po pusę stiklinės mirkytų virtų neskaldytų žirnių ir sumaltų aguonų bei 3 šaukštų medaus. Išvirti kviečiai ir žirniai sumaišomi su maltomis aguonomis bei medumi. Kūčia valgoma užsigeriant aguonpieniu.
Kitas tradicinis Kūčių patiekalas – kūčiukai, liaudyje vadinami „šližikais“, – taip pat žemdirbiškas.
„Kai kurių tyrinėtojų nuomone, pavyzdžiui, profesoriaus Liberto Klimkos, kūčiukai yra mirusiųjų duonelė. Tiek tradicinėje, tiek ir krikščioniškoje kultūroje buvo tikima, kad lapkritį ir gruodį, kai dienos sparčiai trumpėja, mes susiliečiame su mirusiųjų pasauliu. Tas mirusiųjų pasaulio elementas yra labai ryškus ir Kūčių papročiuose“, – teigė dr. R.Laužikas.
Griežčiausias pasninkas Europoje
Kai kurie Kūčių patiekalai atsirado ieškant, ką valstiečiui būtų galima valgyti per pasninką, kurio Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, su kuria buvome vienu metu viena bendra valstybė, laikytasi itin griežtai.
„Lenkiškas-lietuviškas pasninkas garsėjo Europoje. XVI-XVIII amžiuje net buvo priežodis, kad nėra baisesnio pasninko nei tuose kraštuose. Tuo metu, ypač po reformacijos, daugelis Europos tautų išsikovojo teisę per pasninką valgyti pieno produktus. O pas mus pasninko metu viešai išsitraukęs sūrį galėjai būti net sumuštas, kaip tai vos nenutiko evangelikui reformatui Boguslavui Radvilai“, – pasakojo mokslininkas.
Griežto pasninko laikėsi ir Italija, Ispanija, Portugalija, bet šiose šalyse atsisakyti ne tik mėsos, kiaušinių, bet ir pieno produktų nebuvo labai sudėtinga. Juk ten buvo gausu kvietinės duonos, jūros gėrybių, aliejaus. Net paties pasninko idėja kilo Viduržemio jūros regione.
Tuo tarpu žiemą, per adventą, laikytis griežto pasninko šiaurės Europos šalyse buvo tikras iššūkis.
„Šiauriečiai turėjo savų „išlygų“. Tradiciškai „jūros gėrybėmis“ buvo laikomi ir kai kurie vandens gyvūnai – bebrai, ruoniai. Turtingi galėjo valgyti prašmatnių žuvies patiekalų. Bet neturtingi atsidurdavo praktiškai ant bado ribos“, – pastebėjo R.Laužikas.
Todėl atsirado įvairių keistų ir „taupių“ pasninko patiekalų, pavyzdžiui, cibulynė. Ji buvo gaminama iš vienos pakepintos silkės, kuri tekdavo visai šeimai, nes daugiau nusipirkti buvo brangu. Silkė buvo užpilama vandeniu, kuriam atiduodavo savo skonį. Į tą vandenį pripjaustydavo svogūnų ir visa tai valgydavo su duona ar bulvėmis.
Aguonų pienas irgi atsirado iš reikalo. Mat atsisakius pieno produktų iškilo klausimas, kuo užbalinti tam tikrus patiekalus, pavyzdžiui, barščius.
„Kuo paprastai yra balinami barščiai? Pieno produktais, kiaušiniais, mėsa arba spirgais. Per pasninką nė vieno iš šių produktų negalima vartoti. Todėl atsirado aguonų pienas, kaip pieno pakaitalas per pasninką. Turtinguose namuose tuo metu vietoje įprasto pieno būdavo naudojamas dar ir migdolų pienas, žinomi iš kvietinės duonos pagaminti „pasninko spirgai“, – pasakojo archeologas.
Per Kūčias patiekiamos ir su svogūnais pakepintos maltos kanapės. Dr. R.Laužiko teigimu, kanapės – labai seniai Lietuvoje pradėtas auginti augalas, kuris mūsų krašte plačiai paplito ir kone sulaukėjo. Juk kanapės gali augti net specialiai nesėjamos.
Mėsą valgyti – šventė
Kodėl per Kūčias reikia valgyti 12 patiekalų, paaiškinimų yra įvairių. Vieni teigia, kad taip priimtina, nes metuose yra 12 mėnesių.
Kiti aiškina, kad per Kūčias 12 patiekalų reikia valgyti, nes Jėzus turėjo 12 apaštalų.
„Skaičius 12 yra svarbus visoms kultūroms, kurios yra sukloję savo sluoksnius ant lietuviškų Kūčių papročių. Skaičiaus 12 magija kyla iš astronominių ciklų. Per tą laiką, kol Žemė vieną kartą apsisuka aplink Saulę (metus), Mėnulis spėja 12 kartų apsisukti aplink Žemę. Todėl metuose – 12 mėnesių. Iš astronominių ciklų šis skaičius atkeliavo į kultūrą. Todėl mes ir patiekalų tą dieną valgome dvylika“, – paaiškino dr. R.Laužikas.
Jeigu per adventą ir Kūčias reikėjo valgyti kukliai, tai Kalėdos būdavo didelė šventė, kurioje buvo gausu mėsišku patiekalų: valgoma kiauliena, žąsiena.
Anot pašnekovo, tai atspindi senąją maisto kultūrą, kur buvo laikomasi savotiškos produktų hierarchijos. Čia aukščiausioje vietoje buvo mėsa, kurios valgymas automatiškai laikytas švente, po to sekė pieno produktai, toliau – grūdai, o ant žemiausio laiptelio rikiavosi gamtos gėrybės: grybai ir uogos.
Žemdirbiškas maistas
Dr. R.Laužikas mano, kad netikslinga spėlioti, ar Kūčios ir Kalėdos – labiau pagoniška ar – krikščioniška šventė.
„Lietuvoje šitos dvi kultūrinės tradicijos – pagonybė ir krikščionybė – labai dažnai bereikalingai supriešinamos. Kultūra yra gyva ir besikeičianti tradicija, kur vienas etapas natūraliai išauga iš kito. Taip kultūra yra vis papildoma, ji vis plečiasi ir auga. Krikščionybė yra natūraliai priėmusi daug ikikrikščioniškosios kultūros elementų. Todėl šiais laikais bandyti juos vėl atplėšti, ieškoti kažkokio grynumo nėra prasmės, tad netikslinga bandyti papročiuose atsekti, kas yra grynai pagoniško ar grynai krikščioniško“, – paaiškino docentas.
Kūčios ar Kalėdos yra daugiasluoksnės. Dalis šių švenčių papročių ir suvokimo gali siekti net akmens amžių, visuomenę, kuri nežinojo žemdirbystės. Dar vienas sluoksnis yra žemdirbiškas – ikikrikščioniškas, ant kurio užsidengia krikščionybės klodas.
Krikščionybė labiau akcentuoja ne materialųjį, bet dvasinį advento, Kūčių ar Kalėdų būvį. Kadangi tipinių krikščioniškų patiekalų nelabai yra (gal tik vynas ir duona, kurie Šv. Mišių metu virsta Kristaus kūnu ir krauju), šventiniai patiekalai yra perimti iš liaudiškos tradicijos ir perkelti į krikščioniškąją. Taip yra ne tik Lietuvoje.
„Kiekvienos šalies Kalėdų patiekalai remiasi etnografine tradicija. Krikščionybė visiškai laisvai palieka vietos etnografijai“, – teigė dr. R.Laužikas.
Senieji patiekalai atgimsta
Kai kurie tradiciniai lietuviški Kūčių patiekalai ilgainiui nunyko. Tai lėmė kelios priežastys.
Bajoriška virtuvė kažkada buvo atmesta sąmoningai. Kuriant Lietuvos valstybę ir ieškant savo tapatybės nelietuviškai kalbantys bajorai ir jų kultūra buvo atmesti kaip priešiški.
„1918 metų vasario 16-ąją mums tai padėjo sukurti valstybę. Bet kartu tai padarė meškos paslaugą, nes iš mūsų kultūros atėmė labai didelį sluoksnį, įskaitant daugybę kultūrų įtraukusias kulinarines tradicijas“, – mano dr. R.Laužikas.
Kai kurių patiekalų atsisakyta todėl, kad jie šiuolaikiniam žmogui pasidarė nepriimtini ir neskanūs.
„Anksčiau žmonės valgė, tai, ką turėjo. Todėl suvartodavo visą gyvulį, nieko neišmesdami. Bet tokie patiekalai, kaip kraujinė sriuba ar kaulų čiulpų košė, šiuolaikiniam žmogui yra nepriimtini. Netgi ta pati cibulynė nėra patiekalas, kuriuo šiuolaikinį žmogų sužavėtumei“, – pastebėjo mokslininkas.
Tačiau dr. R.Laužikas džiaugėsi, kad senovinė, etnografinė, o kartu ir bajoriška virtuvė šiais laikais išgyvena renesansą. Vėl atsiranda patiekalų, kurie buvo išnykę. Pavyzdžiui vėl gaminamas toks kalėdinis patiekalas, kaip šaltiena – ta tikroji, išvirta iš kiaulės galvos. Taip pat vėl pradedama ruošti kūčia.
Pašnekovas mano, kad patiekalų atgimimą lėmė pasikeitęs gyvenimo būdas. Dabar madinga sekmadieniais su šeima ruošti maistą namuose, įtraukiant į tai ir vaikus.
Sveikuoliškas, ekologiškas gyvenimo būdas taip pat prisidėjo prie kai kurių patiekalų atgimimo.
„Ta pati kūčia yra vos ne sveikuoliškas patiekalas. Juk ją sudaro virti kviečiai, virti žirniai, medus ir aguonos. Su ekologiniu požiūriu į maistą ir gaminimo namuose atgimimu, be abejo, atgimsta ir gastronominė tradicija“, – mano dr. R.Laužikas.
