Žinoma, atidaryti stacionarų restoraną, kur bus nebe popierinės lėkštės ir nebe plastikiniai puodeliai.
Pastatas primena kurorto statinį
Pirmąjį restoranėlį „Jurgis ir Drakonas“ atidarė Pylimo gatvėje, o dabar atėjau patikrinti jų naujo didelio restorano „Ogmios mieste“, kur jie atidarę gyvą velnią naujų įstaigų. Apkaltas lentelėmis kaip koks kurortinis statinys restorano pastatas net ir šaltą rudenį ir žvarbią žiemą man primena vasarą (net greta esanti Kalėdų eglutė šilumos pojūčio nekeičia). Viduje – daugiau nei šimtas vietų, vasarą, sako, lauke vietų bus tiek, kiek reikės. Skamba grėsmingai. Gerąja prasme.
Tame pačiame pastate už stiklo sienos dar ir kavinė, ir sušių restoranas – toks lyg ir maisto akvariumas.
Per pietus picerijoje nelauktai daug žmonių: prie nebrangių stalų (tikrai paprastai ir pigiai atrodančių, užtat indai tikrai prabangūs) sėdi ištisos kompanijos iš biurų, kaip suprantu, suvažiuoja iš viso miesto. Matyt, nemokamos ir gausios vietos automobiliams statyti dar niekam nepakenkė. Dauguma valgo dienos pietus (sriuba arba salotos, pica arba makaronai – 20,72 Lt), bet mes išbandysime įprastinį valgiaraštį, antraip kokia prasmė gyventi?
Ir kam tie folkloriniai pavadinimai?
Daržovių sriuba su šoninės gabaliukais (9,99 Lt) – kremo konsistencijos, šildanti, žieminė. Labai malonu.
Pica keistu pavadinimu „Sapnuoju Teksasą“ (27,62 Lt) yra pica su lėtai kepta plėšyta kiauliena (skanėstų skanėstas, net neįtikėtina, kad jo neseniai dar nebuvo Lietuvoje, o dabar toks madingas pasidarė, kad netrukus sostinėje net turėtų būti atidarytas atskiras vien tos mėsos patiekalų restoranas) – ta pati puiki „Jurgio ir Drakono“ kokybė ir Neapolio skonis, nors krosnis čia didžiulė, nebe mobilioji. Tą picą, sako, klientai renkasi dažniausiai.
Nuo kai kurių pavadinimų man apskritai pakyla antakiai. Mėsiškos picos „Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas“ aš negaliu užsisakyti iš principo, nes su tokiais folkloriniais pavadinimais kovojau ir kovosiu iki paskutinio kraujo lašo. Jie mane šiurpina jau nuo to laiko, kai visokie „Marceliukių klėčiai“ rašė apie „atalakė balundis, apdrabstė palungę“ ir patiekalų pavadinimai buvo „Šok per tvorą“ ir visokie panašūs. Kaimietiškam paveldui ne vieta mieste, juo labiau – padoriame vakarietiškame restorane.
Viską atperka kokybė
Kitąkart apsilankęs paragavau picos su mėsos kukuliais (27,61 Lt) – patiekalas su kosminiu potencialu, nes mažyčiai kukuliai yra tokie, kokius pats gaminčiau. Tik reikia tobulėti, nes mažųjų kukuliukų man atrodo triskart per mažai. Prašau padidinti kainą kokiais septyniais litais, arba dviem eurais, jei tai bus po Naujųjų metų (du eurai yra ne pinigai), ir pridėti ten rutuliukų tiek, kad būtų tiršta kaip lankytojų prie Kalėdų eglutės Katedros aikštėje, – ir jūs manęs negalėsite išvaryti.
Pica su itališku kumpiu („prosciutto“) kainuoja 31,07 Lt. Turbūt nėra baisiai pigu, palyginti su tinklinių tvartų pasiūlymais prie prekybos centrų, ir kuponų čia niekas nekarpo, tačiau sudedamųjų dalių kokybė atperka viską.
Salotos čia sudedamos pagal jūsų užsakymą iš baro (maža lėkštė – 12,08 Lt). Sudedamosios dalys šviežios ir salotos susideda puikiai, tačiau man labiausiai norėtųsi tų Beatos Nicholson recepto salotų (restoranas priklauso jos sutuoktiniui), kurios yra „Jurgio ir Drakono“ restorano Pylimo gatvėje valgiaraštyje. Ten ir mangai, ir užpilas perkelia salotas į aukštesnį lygį. Ten kaip Amerikoje.
Vaikai čia alpsta nuo limonado (ypač daug šeimų sekmadienį, atrodo, kad kitos miesto picerijos turėtų ištuštėti) – citrinų, uogų (4,99 Lt už stiklinę) ir nedidelės ledų porcijos (3,45 Lt už rutuliuką) senamadiškose plieninėse taurelėse. Kažkodėl man atrodo, kad po Naujųjų metų tas rutuliukas kainuos vieną eurą. Dieviška, sviestinė konsistencija – tiksliau, sviestas, pereinantis į kremą: skaniau nei Italijoje. Tai ne šaldytas vanduo su skoniu, kokiu vaišina net ir kai kurios brangios ledainės Vilniuje. Regis, pats Dievas troško, kad tie ledai taip atrodytų ir būtų tokio skonio.
Paveržė geriausios picerijos vardą
Pietūs dviem iš valgiaraščio su kava kainavo 73,40 Lt. Kaina nedidelė, ir jei mano treneris nedraustų man mėgautis pica, galėčiau taip pietauti kasdien.
Aš norėsiu grįžti ten, atsivesti draugų, užsisakyti daug picų, alaus ir sėdėti visą vakarą, nes, kad ir ką manytumėte, kad ir kaip keistai skambėtų, Vilniui reikėjo dar vienos picerijos. Kažkada rašiau, kad „Visa pica“ – geriausia picerija Vilniuje. Jau nebe: „Jurgis ir Drakonas“ pasistengė labiau ir nepaliko jai galimybių.
Keturios žąsys iš penkių.
