Gruzijoje įprasta laikytis tokios tradicijos: sėdint prie stalo, prieš keliant stiklą čačos – gruziniško brendžio arba taurę vyno, sakyti tostą. Po kiekvieno tosto priimta vienu mauku išgerti visą stiklinę ar taurę – nesvarbu, kokio stiprumo gėrimas bus taurėje.
Geroji šio papročio pusė yra ta, jog prie vaišių ar vakarienės stalo prisimenami brangūs žmonės, tėvynė, dėkojama Visagaliui už suteiktą galimybę gyventi ir mėgautis maistu. Kiekvieną kartą vakarojant paskiriamas asmuo, vietos žmonių vadinamas tamada, – jis rūpinasi, kad kaskart prieš keliant stiklą būtų pasakomas tostas. Ar tai padarys jis pats, ar paprašys kito – jo reikalas.
Išvengia sąlyčio su oru
Gruzija neatsiejama nuo vyno. Ir iš tų pačių vynuogių naudojant distiliacijos metodą gaminamas gruziniškas brendis čača. Didžioji dalis vyno ten gaminama specifiniu metodu, būdingu būtent Gruzijai.
Iš nuskintų vynuogių spaudžiamos sultys, kaip ir įprasta visame pasaulyje. Ne itin įprasta, kad kai kur tai daroma kojomis. Tada vynuogių misa pilama į molinius indus, įkastus į žemę. Jie vadinami kvevriais.
Kvevriuose vynas gali būti brandinamas nuo kelių mėnesių iki keliolikos metų.
Supylus tiek vyno, kad būtų maksimaliai išvengta sąlyčio su oru, indai sandariai uždaromi ir sultys paliekamos fermentuotis. Į žemę įkastuose induose gėrimo temperatūrą reguliuoti sunku, tad vyno saldumą ar rūgštumą dažniausiai nulemia vynuogių skynimo laikotarpis.
Iš vynuogių misos daromas jau minėtas tradicinis Gruzijos gėrimas čača. Jis prilygsta itališkai grapai, prancūziškam ar ispaniškam brendžiui ir yra itin panašus į lietuvišką naminukę.
Neatsiejama stalo dalis - chačapuriai
Labai svetingi gruzinai svečius sutinka gausiai nukrautais stalais. Specialiame moliniame inde kepama gruziniška duona, primenanti lavašą, tradicinis chačapuris, ruošiamas iš tešlos su kiaušiniu bei sūriu, – neatsiejama kiekvieno stalo dalis. Šie du patiekalai gaminami kone kiekviename regione.
Chačapuris – tai tešla, įdaryta gruzinišku sūriu, kartais su kiaušiniu ant viršaus. Kai kuriuose regionuose kiaušinis įmušamas ištraukus chačapurį iš krosnies. Dar pridedama keletas sviesto gabalėlių ant viršaus ir pats valgytojas turi juos išsimaišyti.
Gruzijoje yra daug chačapurio interpretacijų.
Svanetijos regionui būdingas chačapuris su kapotos mėsos įdaru. Įdomu, jog būtent mėsos kapojimas, o ne malimas yra viena skonio paslapčių.
Dažnai tai būna netgi ne vienos rūšies mėsa. Ypač skanu, kai įdarui naudojama aviena.
Tame pačiame regione vienas tradicinių patiekalų – gomis ruošiamas krosnyje dideliame puode iš kukurūzų miltų ir vandens. Į šią košę įmaišoma vietinio sūrio.
Gruzijos virtuvėje yra nemažai patiekalų iš kukurūzų miltų, daug patiekalų su vietiniu sūriu imeruliu ar sulguniu.
Iš gardžių vegetariškų patiekalų paminėtini troškinys lobijas iš visų dydžių pupelių, verdamas su riešutais, pomidorais ir prieskoninėmis žolelėmis. Itin populiari daržovė – baklažanai. Iš jų ruošiama daug patiekalų, itin dažnai patiekiami jų suktinukai, įdaryti graikiniais riešutais, petražolėmis ir kalendromis.
Šašlykai lietuviams - per sausi
Gruzija neatsiejama ir nuo mėsiškų patiekalų.
Visame pasaulyje garsi charčio sriuba, kurios svarbiausias ingredientas – graikiniai riešutai, mėsa (jautiena arba aviena), ryžiai bei galybė gruziniškų prieskonių. Populiarūs daržovių ir mėsos troškiniai – čanachai arba čachochbilis.
Gruzija garsi šašlykais, tačiau lietuviams jie atrodytų gana sausi.
Ir nesvarbu, ar valgysite vietinių mėgstamiausioje vietoje, ar turistams skirtoje – tiesiog šašlykai ten taip ruošiami. Juokavome, gal mėsa sausa dėl to, jog kiaulės, avys ir jaučiai užauga itin raumeningi, nes laisvai vaikštinėja ir kalvotose apylinkėse, ir kaimų gatvelėmis.
Chinkaliai – tai didžiuliai gruziniški koldūnai, kuriuos prakandus pirmiausia reikia išgerti viduje esantį sultinį.
Kaip desertas dažniausiai patiekiama šviežių ar džiovintų vaisių, riešutų, medaus – nelygu sezonas. Kitas tradicinis desertas – čurčelos. Tai dešros formos džiovinti saldėsiai iš vynuogių sulčių ir riešutų. Juos, kaip ir visus minėtus patiekalus, Gruzijoje mokėmės ruošti patys.
Gausybė prieskonių
Ypatingo skonio ir kvapo kiekvienam patiekalui suteikia prieskoninės žolelės ir prieskoniai.
Kone nuo kiekvieno patiekalo neatsiejamos kalendros, petražolės, krapai, mėtos, čiobreliai, peletrūnai (iš jų daromas žalias limonadas „Tarchun“). Gruzinų virtuvėje labai svarbūs česnakai, graikiniai riešutai. Kiekvienos šeimininkės namuose rasite prieskoninės druskos, kuri šiek tiek primena prieskonių mišinį „Vegeta“.
Chmelis sunelis – įvairių prieskonių mišinys, naudojamas daugelyje gruziniškų patiekalų. O patys populiariausi padažai – adžika, gaminama iš aitriųjų paprikų, česnakų, petražolių ir kalendrų, ir tkemalis, maišomas iš slyvaičių, česnakų, kalendrų, krapų ir pipirų.
Legendinis vanduo
O kaipgi Gruzija be mineralinio vandens „Borjomi“? Teritorijoje, kur trykšta šio mineralinio vandens šaltiniai, įrengtas didžiulis parkas. Čia galima mėgautis nuostabia gamta ir gerti mineralinį vandenį.
Įdomu, kad čia pat trykštantis karštas mineralinis vanduo sūresnis nei tas, kurį esame pratę gerti iš butelių, jis šiek tiek atsiduoda dumblu.
Čia pat galima atsigerti ir šalto „Borjomi“ – to paties, kuris pilstomas į butelius.
Tačiau jo pirminis skonis taip pat gerokai skiriasi nuo įprasto.
Gruzija – nepaprastai graži šalis, žmonės čia svetingi, maistas gardus, tik gana riebus. Tad rūgštus vynas ir mineralinis vanduo tebūna jūsų kulinarinių gruziniškų atradimų palydovai.
