Tačiau vis tiek aš turiu vilties ir grįžtu vėl tenai, ir vėl tenai, kur šlama kalba vandenai. Grįžtu į Kauną, kad dar kartą pažiūrėčiau, ar bus kas nors gero toje kulinarijos Hirošimoje prie Kauno marių. Mat labai noriu, kad jiems pasisektų.
Restoranas „Valick Valley“ senamiestyje –na, ir kas, kad pavadinimas lyg nugara sugalvotas (Kaune daugelis pavadinimų yra trenkti, mes, kauniečiai, tiesiog gyvename pagal savo taisykles ir mūsų protu nesuprasi; mūsų net šviesoforų atspalviai kiek kitokie nei Vilniuje, atkreipkite dėmesį kada nors). Sako, kad pavadinimas susijęs su savininkų pavarde. Galbūt. Apie jį (restoraną, ne pavadinimą) perskaičiau gerų atsiliepimų, tai gal, sakau, verta? Užsisakome stalą pietums, eisime bandyti.
Pirmasis veiksmas: atviros durys, padengti stalai ir tuščias, absoliučiai tuščias restoranas. Viešbučio darbuotoja (restoranas yra viešbutyje) nėra patenkinta, kai paklausiame, ar reikia laukti ko nors gyvo: iš kur jai žinoti? „Turėtų būti“, – sako. Gera pastaba. Mums irgi atrodo, kad restoranui gerai būtų turėti salėje nors vieną darbuotoją. Bet čia tik asmeninė nuomonė.
Skambinu restorano telefonu, galvoju, gal į garsą kas nors atsilieps. Telefonas skamba, jo garsas aidi kaip žingsniai tuščiame pastate, kur vis dar dega šviesos, bet gyvena jau tik vaiduokliai.
Kai padavėjas atsiranda ir mes susėdame, smegenyse pasigirsta švilpukas, pranešantis, kad atvyko traukinys – ekspresas iš praeities. Paklausus padavėjo, kokio turi pilstomo vyno, pažada pažiūrėti, „ko turim atkimšto“. Lankytojai susižvalgo: o litais bus galima atsiskaityti ar reikės mokėti rubliais? Pastarąjį kartą, kai restorane pilstomas vynas reiškė „vynas, likęs neišgertas nuo vakar“, tai buvo gal 1990 metais.
Vyno turi „itališko ir ispaniško“ (vynas valgiaraštyje neįrašytas, tai tenka klausinėti), domimės, kokios vynuogės? „Geros vynuogės“, – skamba atsakymas.
Nusprendžiame, kad šiandien gersime vandenį, nes sovietmečio muziejus yra gerai, bet trumpos pažinties su Petro Griškevičiaus laikų gėrimų pateikimo tradicija mums pakaks.
Nenoriu atrodyti kaip bambeklis, bet restorano sumanymas, kad visiems svečiams pateikiamas karštas vanduo ir dubenėlis medaus su imbieru kaip nemokamas pasveikinimas, nėra idealus. Ne visi mėgsta medų (turėjau pasiaiškinti padavėjui, kodėl nesuvartojau medaus, ir jis nebuvo patenkintas mano atsakymu). Manau, kad priimtinesnė, pavyzdžiui, yra kitų restoranų tradicija siūlyti duonos ir sviesto arba užtepėlės. Tačiau čia tik mano nuomonė.
Užkandis, pavadintas „Silkės tartaru“ (10,36 Lt), buvo neblogas, tačiau tai joks ne „tartaras“ , bet, kaip sakė Shakespeare’as, kas tas vardas? Rožė kvepia, kad ir kaip ją pavadintum. Man tai buvo panašiau į dailiai patiektą silkės mišrainę ant duonos pagrindo.
Avokadų užkandis (10,36 Lt) – nieko ypatinga, tiesiog blankūs avokadai, kokius gali pasipjaustyti namie, su džiovinta slyva ant viršaus ir visų restoranų, norinčių vaidinti prabangius, paguoda: saldžiu balzaminio acto sirupu, meniškai trykštelėtu ant lėkštės. Tačiau dėl pavadinimo pastabų neturiu.
Midijų ragu (20,72 Lt) galėjo būti geriau pavadintas „midijoms ragai“, nes riebalų matuoklis peršoko visas padalas: grietinėlės padažas pats savaime yra riebus, bet uždėjus jo ant taukais blizgančio bulvinio blyno šis patiekalas pasiekė Labanoro kaimo restorano žymą, kai ten kažkada ragavome baravykų su šonine, plaukiojančių grietinėlės padaže.
Jautienos befstrogenas (37,98 Lt) buvo kietokas, keptas šamas ant burokėlių pagalvės (48,34 Lt) buvo adekvatus patiekalas, tačiau turbūt nevertas to, kad dėl jo reikėtų vėl važiuoti šimtą kilometrų iš Vilniaus.
Ko gero, geriausias patiekalas buvo troškinta veršiena su moliūgais (31,08 Lt) – pakankamai švelni ir tikrai be priekaištų. Geras variantas, be išmonės ir aukštumų siekimo.
Jautienos didkepsnis (51,79 Lt) buvo pavyzdys, tinkamas dėti į vadovėlius, kaip negalima elgtis su geromis sudedamosiomis dalimis. Jau nekalbu apie tai, kad iškeptas ne taip, kaip prašiau (prašyta kepti labai kruvinai, gavau vos rausvą viduryje mėsą), bet ne tai buvo didžiausia bėda: puiki jautiena buvo užlieta tirštu, labai sūriu, labai sodriu rudu mėsos padažu, kuris ne tik nužudė kepsnį, bet ir buvo justi burnoje dar kokias penkias valandas. Jei tai būtų vynas, sakyčiau, monumentalus poskonis.
Kas dar? Kava buvo gera, gal geresnė negu 90 procentų kitų Lietuvos restoranų. Prie espreso reikėtų vandens: visi taip daro.
Ir dar vienas dalykas: net jei jūs pažįstate mano veidą, nereikėtų iš manęs primygtinai reikalauti – „jei kas nepatiko, sakykit iš karto“. Aš tik susimoku iš karto, o pasakysiu, kai ateis laikas, – jeigu norėsiu. Aš nesu jus sustabdžiusi kelių policija ir neturiu prievolės pateikti pastabų apie tai, ką darote ne taip.
Penkiese su arbatpinigiais sumokėjome 330 Lt. Ar grįšiu? Nemanau: sovietinėje Lietuvoje jau gyvenau, o jei norėsiu vidutiniško maisto ir padavėjo, kuriam turi aiškintis, tai, žinoma, paskambinsiu. Jei kas nors atsilieps telefonu. Dvi žąsys iš penkių.
