Vakarų didmiesčiuose pusryčiauti mieste yra sena tradicija, o lietuviai per dažnai tenkinasi batonu su sviestu ir rūkyta dešra (galbūt ir pieniška „Panerių“, jei taupiau gyvena).
Todėl kai tik išgirstu, kad kuri nors vieta (išskyrus didžiuosius viešbučius, kuriuose visada galima pavalgyti ankstų rytą) pradeda lepinti miestiečius pusryčiais, skubu ten, kad pažiūrėčiau, ar jau išsipildė mano svajonė.
Apie savaitgalio pusryčius paskelbė tik šiemet atidarytas baras anglišku pavadinimu „Dirty Duck“. Angliškai tai reiškia „Purvina antis“ (mano močiutė, jei dar būtų gyva, būtų sakiusi „brudna“, tai čia, kad žinotumėt), ir pavadinimas tikrai neblogas, pagal anglišką tradiciją. Anglijoje nuo senų laikų įprasta vadinti aludes tokiais pavadinimais, kad būtų galima lengvai nupiešti tą sąvoką iškaboje: „Raišas kuinas“, „Lapinas“, „Kiaulė ir švilpukas“ – piešinio reikėdavo beraščiams aludžių lankytojams, kad galėtų susigaudyti, jei miestelyje būdavo daugiau nei viena girdykla.
Šeštadienio rytą (prieš pusę dvyliktos, nes kas gi anksti kelsis, ar jūs turite proto?) vis dar tuščia – be mūsų, ten tik pora žmonių ir padavėjai. Jaukus baras su langais į Rotušę jau sutvarkytas po penktadienio vakaro linksmybių ir yra savotiško smagumo valgyti prie veidrodžių ir šokių pakylos – norėtųsi dar ir strypo, ir tada viskas atrodytų kaip „Sopranų“ seriale rodomas striptizo klubas „Bada Bing“, kuriame kriminalinio pasaulio švelnieji autoritetai posėdžiauja ir aptarinėja reikalus ištisas dienas. Ne, gal čia neteisingai pasakiau. Nieko neskoninga „Purvinoje antyje“ nėra, tiesiog bandau išsidirbinėti ir papasakoti, kiek esu matęs serialų.
Tai ne pirmoji vieta, kuri mėgina gaminti angliškus pusryčius (20 Lt). Reikia pasakyti, kad čia jie pavykę tikrai neblogai. Dešrelės, žinoma, ne tos autentiškos angliškos „bangers“ – čia plonesnės ir gal švelnesnės, pupelės pomidorų padaže – visiškai autentiškos, o ant grilio pakepintas pomidoras galėtų ir daugiau karščio būti gavęs. Tačiau čia tik kabinėjuosi, tai smulkmena. Yra ir pievagrybių – jų norėčiau kiek sultingesnių, ir kiaušinienė vos perkepta, tačiau Lietuvoje mėgstama, kad kiaušiniai būtų stipriau iškepti. Man patiktų skysčiau keptas kiaušinis.
Patiekalas, kurį nesunku paruošti namie, tačiau užima daug laiko: Benedikto kiaušiniai (16 Lt). Tai palaima, kad kas nors kitas už šešiolika litų gali stengtis virtuvėje ir gaminti olandiškąjį padažą, lėtai kaitinamą iš sviesto, kiaušinių ir citrinų sulčių (to padažo atsargai nepriruoši), taip pat virti kiaušinį marškinėliuose. Viskas pagaminta taip gerai, ir padažas tobulai balansuotas gaivia rūgštele, kad atleidžiu barui mažytį nuklydimą puošiant patiekalą vyšniniais pomidorais – čia jų visiškai nereikia. Suprantate? Visiškai. Ačiū.
Matote, kaip būna, kai pagaminta kokybiškai? Net nedidelis receptūros pramanas gali būti atleistinas. Gal tik šoninė, būtina sudėtinė dalis, galėjo būti sausesnė.
Pagaliau amerikietiškieji blyneliai su šonine ir klevų sirupu (18 Lt) – tokių puikių nebuvau valgęs nuo tada, kai paskutinį kartą pusryčiavau Čikagoje, ir tai labai stiprūs žodžiai. Ir klevų sirupas, kanadietiškas klevų sirupas, kurio Lietuvoje taip gailima, nes jis brangus, čia dosniai patiektas. Gaila, jau pilvai prikimšti tiek, kad negalime visko pabaigti.
Pusryčiai dviese, su šviežiai spaustomis apelsinų sultimis (8 Lt – nepigu, bet vertas pinigų malonumas) ir kava, pridėjus arbatpinigius, kainavo 90 Lt: pagyrėme save patys, kad net šimto litų neišleidome. Taupumas – viena dorybių šiame negailestingame pasaulyje.
Ateisiu dar? Žinoma. Vieni geresnių pusryčių Vilniuje ir atskiros pagyros už Benedikto kiaušinius. Keturios žąsys iš penkių.
