Naujasis „Kinza“ irgi pradėjo gerai – mano bičiuliui Aidui Puklevičiui ten balandžio mėnesį visai patiko. Dabar atėję randame rymantį Marijų Mikutavičių su kompiuteriu (taip, ten jis atsukęs nugarą nuotraukoje), tad turbūt negali būti viskas blogai. O gal jis irgi vaikšto į visas vietas ir tikrina, ragauja kaip ir aš – ką gali žinoti. Paklausiu kitą kartą.
Kita gera staigmena – seniai pažįstama padavėja, anksčiau dirbusi bare „Zoe‘s“ Odminių gatvėje (kur aptarnavimas visada geresnis už puikų). Tikrai, ji sugebėjo labai aukštą aptarnavimo standartą atsinešti ir čia: viskas net kažkaip per gerai – ir valgiaraštį gerai išmanė, ir patiekalai bei gėrimai labai greitai ant stalų atsirasdavo. Aptarnavimas buvo labiausiai mums patikęs dalykas.
Suglumino tai, kad tualetuose nebuvo vandens (tiesa, pastatyti dideli indai su vandeniu rankoms nusiplauti). Problemos visame name, sakė. Tai nepasisekė. Aš nežinau, ar galima laikyti restoraną atidarytą, jei nėra vandens. Tai iš kur vanduo virtuvėje? Bijojau net klausti. Bet nelabai gerai visa tai.
Kas dar prieš pradedant apie maistą? Na, itin nuobodus vyno rūšių sąrašas – deja, populiariausi buteliukai iš apatinės prekybos centro lentynos ir tik dvi alaus rūšys (7 Lt už bokalą), vienas šviesusis, kitas tamsusis – abu iki skausmo pažįstami prekės ženklai. Nei šis, nei tas. Galėtumėte ko nors įvairesnio ir egzotiškesnio pasiūlyti, didesnį antkainį užsidėtumėte ir užsidirbtumėte daugiau, ir atrodytų viskas geriau.
Nors čia Vidurinės Azijos restoranas, tyčia neužsisakėme plovo. Aš tyčia nenoriu jo ragauti, kad labiau suerzinčiau kulinarijos specialistus, kurie tuoj pradės kalbėti, kad plovas yra privalomas paragauti Vidurinės Azijos restorane, kad plovu visi didžiuojasi ir kad plovo neparagavus apie restoraną rašyti negalima.
Galima. Kaip noriu, taip ir rašau, o plovo nemėgstu nuo vaikystės. Ir čia dabar mano kerštas plovui, kurį turėjau valgyti vaikystėje. Štai jums nuo manęs. Nevalgysiu aš jo ir ignoruosiu.
Be to, kad ir ką parašytum apie plovą, visada atsiras dešimt sakančių, kad vienintelė teisinga vieta ragauti plovą yra kur nors kitur ir kad rašantysis nieko neišmano. Dėl plovo, kaip ir dėl kokosų pieno sriubos iš Pietryčių Azijos, kiekvienas turi savo žinių ir visi geriausi specialistai.
Duona (4 Lt už porciją), pavadinta nanu, kaip Indijoje kepta specialioje krosnyje, kur paplotėlis prilipinamas prie sienelės ir nutįsta žemyn – todėl ši duona yra lašo formos. Ji buvo maloni, nors ir gana blanki. Tačiau savo funkciją atliko: ja dažėme užkandžių rinkinį – mezė (70 Lt). Vidurinės Azijos skanėstai – avinžirnių humusas, baba ganušas (trinti baklažanai su sezamais), paprikos užtepai, jogurtas – viskas suvalgyta be kalbų ir skaniai, alų atnešė greitai, tad vakarienės pradžia maloni.
Pagrindiniai patiekalai nepadėjo susidaryti vientiso įspūdžio. Salotos su rūkyta skumbre ir kinzos sūriu (19 Lt) buvo gardžios, tačiau – nebent būsiu ką nors praleidęs krimsdamas savo kulinarinius mokslus ir semdamasis patirties – man jos prastai siejosi su Vidurine Azija. Kur ten žuvys kalnuose ir ganyklose?
Tas pat pasakytina apie neblogą patiekalą, kuris galėtų būti patiektas bet kuriame eklektiško maisto restorane. Lašišų filė su daržovėmis (31 Lt), žinoma, nebuvo pati puikiausia (taip, Lietuvoje gera lašiša brangi) ir skonis buvo paprastas. Gūžt pečiais. Neblogai, bet nieko tokio, ką norėtum vėl užsisakyti.
Avienos liulia kebabas (malta mėsa, kepta ant iešmo, – 28 Lt už du iešmelius) buvo minkšta ir kvapi. Aviena tikrai buvo neeilinė, tačiau iešmelis buvo labai nedidelis. Vidutiniam vyrui reikėtų keturių iešmelių, o išalkusiam – gal šešių. Kainą galite apskaičiuoti patys: pirmasis iešmelis 17 Lt, papildomi – po 11 Lt.
Apie vištienos iešmelius (14 Lt) nieko ypatinga nepasakysiu: viską spėjau pamiršti per kelias dienas, ir tai turbūt nėra ypač daug žadantis ženklas.
Mantai (16 Lt už keturis) pasirodė švelnūs, tačiau man tešlos sluoksnis galėtų būti plonesnis. Kapotoje mėsoje viduje buvo pernelyg daug svogūnų, bent jau man.
Užsisakėme dar alaus ir pagalvojome, kad nepribloškė mūsų šitas restoranas. Puikus aptarnavimas, santūrus ir jaukus interjeras, tačiau valgiaraštis be pagrindinės idėjos ir be užsidegimo. Nedidelė kaina: penkiese sumokėjome, įskaitant arbatpinigius, 340 Lt, tačiau, matyt, kuklios kainos lemia paprastumą. Tualetai be vandens (tegul tik tą vieną dieną) verčia įsivaizduoti, be ko dar apsieina restoranas ten, kur mes nematome.
Trys žąsys iš penkių.
