Jie mėgsta pridurti: „Už tiek pinigų mano šeima valgytų savaitę.“ Ir turbūt yra teisūs. Ne tik valgytų, bet ir valgo. Tai labai gerai matyti pažiūrėjus į jų pilkus veidus, užgesusias akis ir išgirdus tai, ką jie visada sako: „Ai, man tai viskas skanu.“ Jiems tikrai viskas skanu, ir ačiū Dievui, nes jei jų skonio receptoriai turėtų nors kiek funkcionalumo, jiems tikrai nebūtų smagu gyventi.
Ar įmanoma paruošti gardų maistą ir parduoti jį pigiai? Pasižiūrėti nuvykome į biudžetinių stalų ir taburečių parduotuvę iš Švedijos „Ikea“, kuri Lietuvoje, kaip ir visur pasaulyje, ne tik parduoda baldus ir namų apyvokos daiktus, bet ir maitina atvykusius savo restorane, kur visi baldai irgi iš tos pačios parduotuvės, kaip ir stiklinės bei lėkštės.
„Ikea“ restoranas yra toks, kurį daugelis mieliau vadintų valgykla (juo labiau kad savitarna, padėklai ir kasos) ir pultų ginčytis, kad čia juk nėra baltų staltiesių, tačiau man patinka, kai jūs taip susierzinate: numeti jums paprastą kabliuką, ir lojate sustoję: „Čia ne restoranas, čia ne restoranas“, lyg spragtelėjus pirštais.
Žinomiausias „Ikea“ patiekalas yra ir visada buvo švediški jautienos ir kiaulienos kukuliai su bulvių koše ir bruknių padažu (7,99 Lt už aštuonių kukulių porciją). Jie – skaniausias patiekalas, nors ir negudrus (padeda į kukulių masę įmaišyta virtų bulvių masė – žinoma, iš miltelių, bet vis tiek suteikia švelnumo). Bruknės prie mėsos – puiku kaip per šventes, lietuviai supras. Ne veltui šį patiekalą dažniausiai visi ir ima.
Vištienos kotletas (12,99 Lt) – tiesiog gaminys iš pigios vištienos – nei geros konsistencijos, nei skonio. Patiekalu apsimetantis gaminys.
Česnakinės duonos porcija kainavo 99 centus. Kiek mokėjome, tą ir gavome: pigu, sprangu, blanku. Bet užtat iš lito liko visas centas!
Suktinukas su lašiša (7,99 Lt) buvo gerai įšalęs puikiai veikiančioje vitrinoje ir skoniu priminė tuos, kurių galima nusipirkti, man regis, už panašią sumą kokioje nors degalinėje. Nelabai smagioje degalinėje. Tokioje, kuri greičiausiai tualetus laiko užrakinusi ir atrakina tik paprašius tarnautojo (o jis būtinai susiraukia). Daugelyje Lietuvos degalinių šis patiekalas skanesnis.
Kibirėlis su vištienos sparneliais ir gruzdintomis bulvytėmis (8,99) būtų buvęs dar geresnis, jei nebūtų buvę bulvyčių, kurios buvo tragiškos: beskonės, suzmekusios, pavargusios. Tačiau jos dovanojo didžiulį privalumą vištienai: dabar sparneliai tame kibirėlyje galėjo sakyti: „Užtat mes smarkiai gardesni už bulvytes!“ Ir tai buvo tiesa.
Kadangi viskas taip pasakiškai pigu, pasiėmėme deserto: migdolų pyragas su karamelės luobu (5,99 Lt) buvo valgomas, nors ir per saldus, tą pat galima pasakyti ir apie uogų ir baltojo šokolado pyragą (6,99 Lt), ir tik imbierinių sausainių desertas (3,49 Lt) buvo įdomus ir stipraus skonio saldėsis, kurį galbūt norėtųsi užsisakyti dar kartą.
Keturiese už pietus su nealkoholiniais gėrimais, desertais ir kava sumokėjome 106,80 Lt ir likome sunkiais skrandžiais ir be šypsenų veide.
Tiesą sakant, labai tikėjausi, kad galėsiu parašyti – štai ir pigiai galima paruošti labai skanaus maisto, mokykitės visi iš švedų genijų, tačiau negaliu to padaryti. Pasirodo, pigiai galima ruošti tik pigų maistą, kuris atrodys visiškai nepriekaištingai tik tam, kuris nėra ragavęs geresnio maisto arba ragavęs ir pamiršęs. Čia viskas sąžininga, maža kaina – žema kokybė, tai galima suprasti, tačiau žavėtis tuo ir rekomenduoti neturiu jokio pagrindo. Dvi žąsys iš penkių.
