Mano draugas ir įkvėpėjas Algis Ramanauskas, gyvenantis šiaurinėje Vilniaus dalyje, gal kokius 50 kartų ir geruoju, ir piktuoju ragino mane nuvažiuoti pas armėnus prie Molėtų plento, ir nepraėjo nė metai, kai pasidaviau jo vilionėms ir lioviausi būti atsitvėręs mandagių atsikalbinėjimų siena.
Lietingą sekmadienį svetingumo kompleksas už miesto, tiesą sakant, atrodo kaip įtaigus pasiūlymas važiuoti pro šalį. Čia yra ir restoranas „HBH“, apie kurį kada nors parašysiu, kai man persodins smegenis ir pradėsiu savanoriškai lankytis tokiose vietose, bet šiaip viskas iš tolo atrodo kaip tipiškas neskoningas kaimo turizmas, primenantis tą jau uždarytą svirną prie Trakų kelio, kuris reklamavo pigius kibinus, arba „Bajorkiemį“ prie Vilniaus–Kauno autostrados (kur posūkis į Grabučiškes). Tiesa, „Bajorkiemis“ paskui sudegė.
Armėnų restoranas vadinasi „Araks“, o greta iškaboje dar parašyta „Ururu“, bet tai ne ururu, o tiesiog taip armėnų raštu parašytas žodis „Araks“. Ar žinote, kad armėnai ir gruzinai vieni kitus nuolatos traukia per dantį dėl raidžių? Armėnai sako, kad gruzinų raštas yra kaip makaronai, o gruzinai atsiliepia: „Jūsų raidyne apskritai tik trys raidės.“ Kiek mačiau bendraujančius gruzinus su armėnais, jie visuomet apie tai kalbėdavo.
Armėnų virtuvė apskritai ne itin skiriasi nuo gruziniškos (gal mažiau kvapių žolelių, nes armėnai gyvena toliau nuo jūros ir dirvožemis ten skurdesnis). Pačiame Jerevane geriausi restoranai vadinami kaukazietiškais, ten iš esmės visi valgo gruzinišką maistą ir to nesigėdija. Gal jie truputėlį panašūs į mus, lietuvius, nes visi mūsų mėgstamiausi patiekalai skolinti iš aplinkinių tautų: yra pica, „Kijevo“ kotletas ir rusiška balta mišrainė. Keptą duoną su česnaku mes paveldėjome iš kryžiuočių agresorių, kurie tais kietos duonos gabalėliais mūsų protėviams kadaise skaldė kaukoles.
„Araks“ viduje – vis tas pats tipiškas kaimo turizmas per du aukštus. Tyliai, bet įtikinamai groja rusiškas „šansonas“ (romantinės kalinių dainos apie gerves virš lagerio ir paskutinę surūkytą nuorūką prieš etapą, t. y. prieš pervarymą į kitą lagerį), o publika, na, sakykim, daugiau tokia, kuri mielai klausosi tokios muzikos. Sakykim, taip: Vilniaus pakraščiuose tokių lankytojų nemažai. Aš nieko prieš juos neturiu, jie prieš mane irgi (kol neperskaito straipsnių).
Kol mūsų su Algiu kiaurai nepragręžė žvilgsniais žmonės („čia tas, kur, na, žinai, na, ir tas kitas, kaip jis“), administratorė palydi į antrą aukštą, kur mažiau žmonių ir dar vaizdas į tvenkinį.
Kaip užkandį užsisakėme brinzos sūrio (8 Lt) – buvo švelnus, drėgnas ir nepersūdytas, o taip nedažnai būna. Šviežumas matyti net nuotraukoje.
Dolma (sąskaitoje parašyta „tolma“), armėniški balandėliai vynuogių lapuose su česnakų padažu (18 Lt), – tai gruzinų, graikų, Kipro ir visokių Artimųjų Rytų restoranų kokybei patikrinti puikiai tinkantis patiekalas: pirmiausia žiūrėkite į vynuogių lapus, kad būtų neperdžiūvę, negysloti, nesiveliantys medienos siūlais, taip pat į tai, ko jie prikimšti: mėsa ir daržovės neturi būti pigiausias užpildas, kaip dažnai pasitaiko. Čia balandėliai buvo švelnūs ir gaivūs.
Antrasis patiekalas buvo chačapuris (duona su sūriu – dar vienas gruzinų virtuvės patiekalas, kurį armėnai noriai ruošia ir patiekia kaip savą). Nepigiai (23 Lt) kainavęs ir, pasak valgiaraščio, „įdarytas trijų rūšių sūriais“ – patikėsiu juo, nes kaip gyvas negalėčiau atskirti, ar ten trys, ar septyni, – kepinys buvo labai geras. Algis sakė, kad net išrankūs jo šeimos nariai valgo šį patiekalą be kalbų. Restoranas man ėmė atrodyti vis geriau.
Kadangi esu pratęs valgyti lengvai ir skrandžio neprikimšti, užsisakiau avienos vėrinėlius „Iki-Bir“ (du iešmeliai – 29 Lt). Tikriausiai dauguma lankytojų jį tiesiog pavadintų šašlyku. Avienos gabalėliai, suverti pakaitomis su lašinukais ir labai plonais bulvių griežinėliais, buvo tobuli.
Algis siūlė imti dvigubą porciją, bet ar aš jo klausysiu, aš gi nevalgus. Užteko ir standartinio dydžio. Švelni mėsa ir jokio seno avino kvapo: skirtingai nuo lietuvių, vis sugebančių įkišti seno gyvulio mėsą ir apskritai nelaikančių avies mėsiniu gyvuliu, Kaukaze žmonės išmano apie avieną, ir čia buvo vienas pavyzdžių, kad aviena gali būti stalo pažiba.
Užsisakysiu ir vėl, jei tik pritildys rusišką muziką, ir galbūt net keturis iešmelius, ką gali žinoti.
Už šiuos greitus pietus (tikrai greitus – nelūkuriavome, vos spėjome aptarti interneto ir pramogų verslo aktualijas) ir visiškai pavyzdingą aptarnavimą sumokėjome 85,50 Lt ir dar palikome arbatpinigių.
Jei ši vieta būtų arčiau miesto, ji galėtų būti geriausias Kaukazo restoranas Vilniuje, dabar tai tiesiog labai kompetentingai paruoštas, kvapus maistas ir restoranas, kur galima ir reikia vėl užsukti. Keturios žąsys iš penkių.
