Tarp visos greitojo maisto pasiūlos sušiai turbūt yra brangiausi, tačiau vis tiek Lietuvoje jie seniai tapo labai populiarūs: net ir prekybos centruose jau galima nusipirkti pusėtinų (nesakau – gerų) sušių, kuriuos gali suvalgyti nebesižegnodamas ir nesakydamas: „Daugiau niekada.“ Todėl pažiūrėkime, ką siūlo vienas populiarių tinklinių restoranų, kuris save vadina japonų greitojo maisto restoranu.
„Sushi Express“ Lietuvoje turi šešis restoranus – sostinėje, laikinojoje sostinėje ir uostamiestyje. Pasirinkau tą, kuris įsikūręs Vilniaus Konstitucijos prospekte, ir nusprendžiau užsisakyti išsinešti (gal ir gerai – restorane buvo pilna žmonių, kai atvažiavau pasiimti užsakymo).
Pirmas įspūdis – telefono skambutis, kuris nubloškė tikrai ne į Japoniją. Kalbėjimo maniera priminė laikus, kai bandydavai užsisakyti taksi Vilniuje tuomet, kai mieste buvo vienintelis taksi parkas ir vienintelis užsakymo telefonas: 77 29 29.
Ten dispečerės labai aiškiai leisdavo suprasti, kad be tavo skambučio joms gyventi būtų gerokai smagiau. „Sushi Express“ telefonu atsiliepusi mergina suteikė panašų pojūtį: nesuvaidintas abejingumas ir susierzinimas leido pasijusti atjaunėjusiam keliais dešimtmečiais, nors pokalbis truko gal tris minutes.
Papildomo žavesio suteikė netikrumas ir diskusija su gamintojais, kiek laiko ruoš užsakymą. Iš pradžių sakė, kad dvi valandas mažiausiai, paskui susiderėjo dėl pusantros.
Rinkinys „Party 1“ (69,99 Lt) pasirodė atitinkamo dydžio, tik pakavimas, paplitęs Lietuvoje, erzina: padėklas, kuris nėra labai stabilus, apvyniotas plėvele, neatrodo nei patraukliai, nei labai praktiškas. Patariu – įsigykite tvirtų dėžučių. Jos kainuos kiek brangiau, bet viskas atrodys profesionaliau.
Sušiai nebuvo blogi, tik sausoki ir ritinėliai buvo per dideli. Sušių ryžiai nebuvo geriausi, kokius tik galima įsigyti Lietuvoje, – per birūs ir drėgmės lygis neatitiko normos. Ritinėlių įdarai buvo vidutiniški. Lašiša nepribloškė.
Geriausia sudėtinė dalis turbūt buvo krabų lazdelės (taip, Japonijoje sušiams irgi naudojamos krabų lazdelės, tai nieko bloga, skirtingai nuo kai kurių gurmanų įsivaizdavimo). Komplektuojant keista disproporcija: imbiero kiekis vidutiniškas, vasabių tiek daug, kad užtektų dvidešimčiai žmonių, o sojų padažo aiškiai per mažai. Gerai, kad namie turiu šaldytuve atsargų. Išsivertėme.
Japoniški koldūnai („Gyoza“) su kiauliena (12,99 Lt) buvo sudėti į tvarkingą dėžutę (tik valgiaraštyje pavadinimas „koldūnai su kiauliena“ gal per paprastas), padažo jiems buvo pakankamai, tačiau jie nebuvo iškepti idealiai – pernelyg išdžiūvę.
Tai nebuvo restorano lygio patiekalas – net nusipirkęs kokybiškų šaldytų Azijos koldūnų iš prekybos centro aš juos namų sąlygomis pagarinu ir apkepu su sezamų aliejumi kokybiškiau. Tai ne brokas, bet nieko ypatinga.
Keptas traškus rinkinys (17,99 Lt) buvo riebokas: ant krevečių tešlos sluoksnis man pasirodė per storas, tik ryžių popieriaus ritinėliai („spring rolls“) buvo tokie, kokie turi būti. Koldūnai su daržovėmis buvo per kieti.
Sumokėjome 100,97 Lt už visus pietus, pavalgėme keturiese. Didelių lūkesčių neturėjau, kartelė nebuvo aukštai užkelta ir nuostabos jokios nebuvo.
Išties labiausiai įsiminė tas telefono pokalbis. Su klientais panelei nereikėtų kalbėti taip, lyg jie skambintų ne maisto užsisakyti, o ji būtų ne darbo vietoje, o prie naktinio klubo. Jei jai per sunku dirbti su klientais, reikėtų pamąstyti apie kitą darbą, kuriame mažiau susidurtų su žmonėmis.
Kai labiausiai įsimena šalutiniai dalykai, o ne maistas, tai blogas ženklas. Ne beviltiška, bet nyku ir vidutiniška. Dvi žąsys iš penkių.
