Žvėrienos restoranas toje šalyje, kurioje kulinarijos viršūnė buvo „Pikantiškos“ salotos ir „Kijevo“ kotletas, buvo daugiau nei egzotika. Tai buvo tikrovėje įkūnyta svajonė apie gerą gyvenimą laisvajame pasaulyje.
Tokie restoranai kaip „Lokys“ anais laikais buvo iš esmės spalvotas žurnalas, skirtas už spygliuotosios vielos sėdintiems kaliniams, kad truputėlį pasidžiaugtų.
Savo funkciją jie tada atliko, tačiau perkelti į laisvos Lietuvos aplinką senieji žaisliukai džiugina dažniausiai tiek pat, kiek ir nešviečiantys Operos ir baleto teatro šviestuvai. Ar gali eksponatas iš praeities veikti ir konkuruoti rinkoje dabar?
Atėjome netikėdami, kad tokia transformacija galima: pavyzdžiui, kitas panašus objektas, restoranas „Medininkai“, irgi buvęs sovietinių turistų tako pažiba, dabar yra tik neįspūdinga maitinimo įstaiga gražiuose mūruose, su nuobodžiu valgiaraščiu, be misijos ir be svajonės.
Restorane „Lokys“ sėdi vien užsieniečiai. Bent jau dabar, vasarą. Gal mums tik taip pasirodė? Paklausiu padavėjos. Sako, taip ir yra. Pagalvoju, gal lietuviai irgi mano, kad čia nėra ko eiti.
Valgiaraštis nemažas, tačiau laukinės mėsos čia nedaug: tai natūralu, juk neįmanoma prišaudyti giriose visko, kas juda, ir užkimšti šaldytuvų, kad būtų ir lūšių mėsos sriubos, ir erelienos kepsnys (šie patiekalai išgalvoti, nemėginkite užsisakyti). Užtat vyno sąrašas – ilgas ir protingas.
Nustembame valgiaraštyje pamatę, kad prie patiekalų pateikiami vyno pasiūlymai.
Ne sovietinis palikimas. Galėtų dažniau taip būti daroma ir kitur: išmokyti padavėjus vyno derinimo nėra paprasta, čia toks tarpinis variantas.
Pasižvalgius į valgančiuosius atrodo, kad tai veikia: daugiau nei pusė lankytojų geria vyną, o ne alų, kuris Vilniuje dažnai užsisakomas ne todėl, jog labai mėgstamas, o todėl, kad vynas siūlomas bet koks, bet kaip ir be jokio supratimo. Tad alus būna paprastesnis pasirinkimas.
Kaip užkandą užsisakome salotas su šiltais stirnienos gabalėliais, vytintais vynuoginiais pomidorais, baltuoju ridiku ir uogomis (25 Lt). Nepatikliai ragauju, bet viskas labai gerai. Stirniena švelni, salotos subalansuotos protingai ir, ačiū Dievui, niekas nesugalvojo recepto patobulinti prakeiktais šviežiais vyšniniais pomidoriukais (yra vytintų, bet čia kitas reikalas). Mažų pomidoriukų puselės dažniausiai sako klientui: „Norėjome papuošti, nežinojome kaip.“
Pagrindiniai patiekalai. Aš sakyčiau, šernienos kepsnys (55 Lt), tačiau valgiaraštis sako kitaip: „Kunigaikščio Gedimino pamėgtas šernienos kepsnys su bruknėmis ir saldžia kriauše“. Tebūnie kunigaikščio, tebūnie pamėgtas. Sudėtingi patiekalų pavadinimai atrodo kiek komiškai ir teatrališkai išversti į anglų kalbą, bet kai taip skaniai iškepta žvėriena ir kriaušės bei bruknių saldi gaiva taip gerai dera, aš jiems galiu atleisti tą valgiaraščio išmonę. Linguoju galva – štai dar vienas patiekalas, brandus ir profesionalus, ir nė lašo sovietinės virtuvės palikimo.
Stirnienos kepsneliai su baravykais ir obuoliais, ir su bulvių skiltelėmis (65 Lt) stebina toliau. Kas čia darosi, bene čia nepastebėtas senamiestyje lindi ir užsienio keliautojus sau linksmina visai geras restoranas? Mūsų klausė, kaip iškepti stirnieną, pasakėme – vidutiniškai ir tiksliai taip ir iškepė. Nė vienos klaidos visame patiekale.
Ir aptarnavimas nenuvilia – gėrimus papildo tada ir tiksliai tada, kai reikia, ir padavėjų pakankamai, kad galėtų suspėti prie visų lankytojų.
Šalia patenkintas burbuliuoja stalas su vienuolika australų pensininkų: jie dabar manys, kad visur Lietuvoje tokia tvarka restoranuose. Tegu taip ir mano, grįžta į Kengūrų žemę ir visiems papasakoja, kokie toje Lietuvoje įspūdingi žmonės ir valgiai jaukiuose vidiniuose senamiesčio kiemuose.
Pabaigoje dar užsisakome mėsos rinkinį (22 Lt) – lėkštutė nelabai didelė (kitos porcijos kaip tik pasirodė dosnios), tačiau visa mėsa puikios kokybės, ne iš pigiausio prekybos centro. Ir vėl jokio broko.
Dviese už vakarienę su arbatpinigiais sumokėjome 260 Lt.
Įvertinti nebuvo sunku: pirmiausia, tai vienas iš nedaugelio restoranų (kitas būtų „Stiklių“ aludė), kur Vilniuje galima drąsiai nusivesti svečius iš užsienio, kurie nori „ko nors lietuviško“ kontroliuojamoje ir kompetentingoje aplinkoje. Kur būtų tinkamai dozuotas senamiesčio jaukumas, šiek tiek neįprastas maistas (čia išskirtinumas yra žvėriena), vietos spalva ir saugus vakarietiškas aptarnavimas.
Antra, pagal mano kriterijus, penkias žąsis iš penkių gauna ne tie restoranai, kurie nedaro didelių klaidų, o tie, kurie yra kuo nors įsimintini ir kurių nelikus miestui daug ko stigtų.
„Lokys“ pasirodė esąs būtent toks ir todėl – penkios žąsys iš penkių.
