Toje blyninėje visuomet smirdėdavo sudegusiu aliejumi ir tą kvapą galėjo išnaikinti nebent laikas arba vidutinio stiprumo branduolinis sprogimas.
Kaip atrodo „La Crepe“ šiandien?
Pradėsime nuo to, kad už tinklinės blyninės reputaciją Lietuvoje žemiau gali būti turbūt tik tinklinės picerijos reputacija, taip pat greitųjų kreditų bendrovės ir pigių skyrybų konsultantai (dar nežinia, kurie baisiau). Bet aš išbandysiu. Dažnai žmonės apie kai kuriuos restoranus blogai atsiliepia be reikalo, tiesiog pykčio apimti: pavyzdžiui, tie, kurie nemėgsta mėsainių, per šį nekaltą ir sveiką patiekalą ir per savo panieką jam transliuoja susikaupusį apmaudą dėl nykaus asmeninio gyvenimo ir sudužusių vilčių. Laimingi žmonės mėsainius mėgsta. Bet čia dabar rašau apie blynus.
Šio tinklinio restorano valgiaraštis didelis. Labai didelis. Šiaip jau tai paprastai reiškia, kad kažkur virtuvėje yra didelis šaldiklis ir kelios mikrobangų krosnys, nes šviežiai tiek patiekalų paruošti vidutinio dydžio restorane nėra įmanoma. Atėjus padavėjai pasirodo, kad valgiaraštis yra labiau pasakojimas apie tai, kas galėtų būti šiame restorane, jei gyvenimas būtų kitaip pasisukęs (pavyzdžiui, jei aš būčiau nuo vaikystės mokęsis šokti, šiandien galėčiau dalyvauti TV projektuose, o ne būti maisto kritikas).
Valgiaraštyje yra picų (aš norėjau paragauti, kokios picos blyninėje – juk pica yra viso labo didelis blynas), tačiau užsisakyti nepavyko. Picų šiandien nėra jokių. „Nesklandumai čia tokie“, – sako padavėja.
Pasirodo, nėra ir dalies lietinių – tų amerikietiškųjų, mažų sudedamų bokšteliais. Lieka spėlioti, ar jie naudojami šaldyti, ar nukrito mažos keptuvės rankena ir jos negalima naudoti. Tačiau šių blynų irgi nėra. Nesklandumai.
Užsisakome lietinių su špinatais (8,99 Lt). Kai jie pagaliau atnešami (blyninėje laukti 30 min. nėra gerai – turbūt virtuvėje šiandien ne vienas nesklandumas, o ištisa jų puokštė), pasirodo, kad lietiniai yra kompetentingai pagaminti. Nors ir buvo paskui sunkumas skrandyje, bet špinatų ne tiek, kiek galėtum tikėtis pažvelgęs į nuotrauką.
Niekuomet negalima tikėti maisto nuotraukomis restoranuose. Niekuomet. Tos nuotraukos – tai lyg besituokiančiųjų pažadai vienas kitam prieš vestuves. Skamba gražiai. Na, jūs supratote.
Lietiniai iš tešlos su grūdais su vištiena (13,99 Lt) jaunajai valgytojai patiko, tačiau jai beveik viskas patinka, išskyrus šprotus ir virtą kiaulieną.
Bulvinis blynas (9,99 Lt) nebuvo blogas ir toks maloniai plonesnis, nei diktuotų lietuviškoji kaimo tradicija, bet gana riebus ir kažkodėl su negyvėliu vienišu čiobreliu ant viršaus. Čiobrelis atrodė liūdnai: turbūt taip pat atrodo buvusi teisėja, besi-slapstanti Čikagoje, – atplėšta nuo gimtosios žemės ir be jokių vilčių grįžti ten, iš kur kilusi. Kai tas čiobrelis dygo iš žemės ir svajojo apie savo ateitį, jis tikrai nemanė, kad atsidurs tinklinėje blyninėje, kur aplink sėdi beveik vien užsieniečiai (kai kurie jų jau galbūt prisipirkę Lietuvos žemės po to, kai valdžia sužlugdė referendumą).
Galiausiai salotos su krevetėmis ir mangais buvo apgailėtinos (24,99 Lt). Perdžiūvusios krevetės tokios tekstūros, kad skanaudamas užsisvajojau apie kokią sultingą krabų skonio lazdelę iš pakelio.
Mango skiltelės buvo tikrai visiškai beskonės, baisiausiai suvargusios, suzmekusios ir nuvytusios, kokias tik galima įsivaizduoti.
Trise sumokėjome 80,71 Lt ir arbatpinigių.
Kad ir kaip didžiuotumės geriausiais sostinės restoranais ir savo lietuviška kulinarine tradicija, turime suprasti, kad tokie restoranai kaip „La Crepe“, įsikūrę Pilies gatvėje, yra tikrieji mūsų Lietuvos ambasadoriai. Nusmuktkelniai, lėti, vidutiniškos virtuvės ir su „nesklandumais“ – tai ir yra toji Lietuva, kurią mato tūkstančiai turistų, pereinančių per tų neįspūdingų verslų konvejerį.
Mes taip pat klaidingai manome, kad Lietuvai užsienyje atstovauja mūsų sportininkai ir menininkai. Deja, ne. Didieji ambasadoriai yra tie, kurie yra kiekvieno kaimynai Airijoje ir Norvegijoje. Negudrūs salotų skynėjai, mūrininkai ir žuvų darinėtojai su savo manieromis, muzika ir penktadienio vakaro linksmybėmis yra mūsų tikrieji atstovai, kurie formuoja Lietuvos veidą, kaip jį formuoja ir šis atbulomis rankomis ir be meilės sustyguotas restoranas be pusės patiekalų virtuvėje. Ten gražiausias dalykas yra valgiaraštis – gaila, jo atsikąsti neišeina.
Dvi žąsys iš penkių.
