Pagerbta tarp vyrų
Viena iš Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos steigėjų ir tarybos narių. Ir būtent vienintelė dama tarp iniciatorių ir idėjinių autorių (Gintauto Zuikaičio, Valiaus Čepanonio, Arnoldo Čižo ir Stanislovo Kizanevič, aut.past.).
Aldona, taip pat viena iš nedaugelio šefių moterų Lietuvoje besisukančių aukščiausio lygio restoranų virtuvėse.
Viena iš minimalaus skaičiaus šefių moterų vadovaujančių didelei restorano komandai Viena iš mažumos moterų šefių bekeliaujančių kartu su asociacijos nariais po kulinarines keliones, komandiruotes ir tarptautinius konkursus.
Ir tikrai viena iš šefių Lietuvoje kūrusi kulinarinius stebuklus ir prisidėjusi prie tokių restorantų sėkmės, kaip Oželio „La Provance”, „Medininkai”, „Borsch” ir šiuo metu diriguojančiai „Ramada” viešbučio „Imperrial by California Gourmet” virtuvei.
Lydi sėkmė
Kad ponia Aldona sėkminga moteris faktai byloja už save: daugybė titulų tarptautiniuose konkursuose, sėkmingi pasirodymai su Lietuvos šefų komanda ir, žinoma, ilgus metus neapleidžianti Lietuvos kulinarinės spaudos puslapių.
Pasiteirauju apie jos sėkmės paslaptį. Kiek pamąsčiusi Aldona laurus atiduoda likimui. Bet ne tiesiog likimui, o likimui, kuris ją suveda su skirtingais žmonėmis, su skirtingais, bet itin savitas pažiūras turinčiais restoranų savininkais, bendradarbiais.
„Žinoma, kai restoranų šeimininkai yra labai reiklūs nėra taip lengva. Kone kasdien reikia įveikti naujus iššūkius, atnaujinti ir taip dažnai atnaujinamą meniu, rengti išskirtines vakarienes. Bet tai mane stumia į priekį, neleidžia plaukioti toje pačioje sriuboje”.
Juk visgi vadovavimas iš dalies skirtingas koncepcijas turintiems restoranams, kaip „La Provance” (10 metų), „Medininkai” (5 metai), „Borsch” ir „Imperrial by California Gourmet” (3 metai), reikalauja plataus suvokimo, nuolat keliamos kompetencijos ir didelės kantrybės.
„Kad ir atrodytų skirtingi, visi restoranai, kuriuose dirbau ir dirbu turi daug ir bendro. Su kiekvieno iš jų šeiminikais atrandu bendrą požiūrį, kryptingumą, visuose puikiai atrinkta ir aukštus standartus atitinkanti komanda. Į kiekvieną jų ateina aukštus kokybės standartus įpratusi matyti publika”.
Ar Lietuva gaus „Michelin”?
Prakalbus apie visas restorano sudedamąsias dalis diskutuojame apie „Michelin” žvaigždutę. „Ar įmanoma to pasiekti Lietuvos restoranams?”.
Ponia Aldona kantriai ir išsamiai dėsto: „Manau, jog kiekvieno gero restorano savininko viena iš svajonių yra turėti „Michelin” žvaigždę.
Tačiau tai reikalauja labai daug investicijų, sunkaus darbo iki to, ir griežto darbo to palaikymui. Teko lankytis „Michelin” žvaigždę turinčio restorano virtuvėje – visi net maloniai pradėjome juoktis.
Ten vienoje mažytėje virtuvėje dirba didžiulė komanada ir kiekvienas turi savo darbą: kas skabo kotelius nuo špinatų lapelių, kas kruopščiai renka dailiausias avietes, kas minko tešlą, kas prižiūri padažą.
Tiesiog ties vienu patiekalu dirbama daug. Be to, turi veikti atskiras konditerinis cechas, daržovės ir visi maisto produktai turi būti tik tos dienos.” Aš gal šiek tiek kompromituojančiai paklausiu: „ar to reikia”. Bet pokalbis nukrypsta kita linkme.
Mados ir įkvėpimas tiesiai iš gastronomijos sostinių
Pokalbis pakrypsta madų link. Aišku, jog kulinarinių madų, nors šefėms moterims ir šefiškoji apranga yra svarbus akcentas.
Pažvelgus į Aldonos Gečienės patiekalus akivaizdžiai jaučiamas pasaulinių tendencijų skonis. Šefė prisipažįsta, jog keliones dažniausiai planuoja pagal madą, stengiasi neatitrūkti nuo naujienų, knygas laiko pasenusiu šaltiniu (nes iki išleidimo spėja pasenti, aut.past.), o viena iš įkvėpimo šaltinių įvardija gastronominius žurnalus, kuriuos bent kartą per mėnesį jai siunčia dukra, gyvenanti Paryžiuje.
Ant lėkštės
Kol patiekalas atkeliauja ant lėkštės, kaip jau supratote, padaroma daug.
„Svarbi komanda, labai svarbu, kad ir restorano šeimininkas suprastų komandos svarbą ir mokėtų laiku atlyginimus, rūpintųsi apranga ir panašiai. Be abejo, labai daug lemia ir komandos susidirbimas. Įvykus force major aš visiškai ramiai galiu patikėti sprendimus savo virtuvės komandai. Bet žinoma, kita svarbi pusė yra tiekėjai. Gal tikrai esu sėkmingas žmogus, nes su tiekėjais problemų neturiu. Reikai Velso ėriuko, gausim Velso ėriuką. Reikia omarų, langustinų – bus rytoj. O seniau net midijų nebuvo kur pirkti. Tai signaziluoja, jog padėtis Lietuvoje gerėja visomis prasmėmis”.
Kone Velso princai
Pagalvojau, jog tikrai gerėja, nes ponia Aldona labai skubėjo. Bet skubėjo ne bet kur. O skubėjo ruoštis rytojaus renginiui, kurio metu bus ruošiamas specialiai atgabentas Velso ėriukas, gyvi omarai, šviežios austrės, langustinai, antienos pašteto trio su figomis ir daug kitų skanių gėrybių.
O pateikti ne taip ir paprastai. Mat užsakomasis vakaras, lauke, terasoje su daug kitų pliusų. Tad mielieji skaitytojai, viskas priklauso nuo požiūrio – besimėgaujantis požiūris į darbą, pozityvus į iššūkius ir motyvuotas į gyvenimą veda į sėkmę.
Priklausomybė Vilniaus senamiesčiui
Tiesa, pirmas mano klausimas Aldonai buvo apie beprasidedantį rytą ir besitęsiančią ponios dieną susilaukė gan keisto žvilgsnio.
Bet išsiaiškinus, jog diena prasideda nuo karšto vandens stiklinės, o ne nuo kavos, kaip daugumos, ir besibaigianti ne kaip daugumos 17 val. užvėrus biuro duris išaiškėjo įdomus faktas: jau kone 20-us metus šefė Aldona dirba senamiestyje ir stipriai tariant tiesiog dievina pusryčius kitiems jau belaukiant pietų ir vakarus link namų jau degant miesto žibintams ir mielas kavinukes pripildytas kompanijų ar pavienių besimėgaujančių taure vyno.
Nors pati Aldona pripažino, kad pačiai aplankyti visus norimus restoranus laiko nelieka ir mieliau keliauja namo vėl gaminti. Tik šį kartą šeimai.
Ačiū už įkvėpimą ir kviečiu vakarienės.
