Nepaisant visų mano pabumbėjimų, kuriuos tuoj perskaitysite, Užupio picerija buvo ir yra viena populiariausių vietų sostinėje – gauti vietą be rezervacijos paprastai labai mažai vilties, o vasarą, kai jie lauke pastato stalus, apskritai atrodo, kad ten žmonės būna ir niekur neišeina – toks vietų deficitas.
Galbūt padeda ir tai, kad Užupis, kad ir koks būtų madingas, restoranų nėra išlepintas – atvirkščiai, čia restoranų vos saujelė ir kai kurie jų tokie nykūs, kad telieka stebėtis, kaip jų nenutrenkia koks neapsikentęs Užupio angelas, sviesdamas į juos vieną kitą žaibą.
Picerija yra fantastiškame pusiau kiemelyje tarp Užupio ir Paupio gatvių. Kiemelis primena bet kurio Italijos miestelio mažą aikštę. Tai viena jaukiausių vietų Vilniuje.
Iš čia galima žiūrėti į apsilupusį Užupio tinką ir stebėti, kaip prie kitų lankytojų prieina vietiniai alkoholikai ir elgetos.
Nesirūpinkite, tuoj prieis ir prie jūsų. Juo labiau kad čia šių asmenų patogumui netoliese yra maža parduotuvėlė, kurioje pavargusios pardavėjos kaipmat noriai iškeičia visus centus į pigiausio vaisių ir uogų vyno arba stipresnio alaus butelį. Tais buteliais nešini pirkėjai palaimingai žingsniuoja Vilnios link. Ant jos vasariškų krantų ir suvartoja pirkinį, kurį įsigyti padėjote ir jūs. Ir negailėkite jų: jie per dieną susirenka daugiau nei jūs, kamuodamiesi karštame biure prižiūrimi nemylimo viršininko.
Valgiaraštis ilgas, tikrai per ilgas, vien picų kelios dešimtys (kokių keturių ar šešių būtų užtekę su kaupu).
Užkandžiui užsisakėme baklažanų bokštą (18 Lt) – bokštas labiau panašus į kelmelį. Dideliu nepavadinsi. Patiekalas ne toks kaip Italijoje – nors baklažanai ir nekartūs, bet kur dieviškas švelnumas? Mocarela irgi nebuvo švelni, greičiau per stangri. Jokio broko, bet nieko įsimenama.
Keptų daržovių salotos (13 Lt) buvo per riebios (kaip tu iškepsi daržoves be riebalų – dar ir ant salotų lapų buvo nepagailėta aliejaus), tačiau mano gimtajame Kaune pasakytų: „Užtat sotu.“ Tačiau kuo čia dėti ridikėliai? Kam kišti tiek daug sudėtinių dalių?
Tą patį klausimą pateiksiu ir dėl picos „Capricciosa“ (vidutinio dydžio – 24 Lt). Tradiciškai ši pica yra patiekiama su grybais, artišokais, kumpiu ir alyvuogėmis, kartais dar ir kiaušiniu. Šiuo atveju čia ir žirneliai, ir dar paprikos (Dieve šventas, kaip jūs taip sugalvojote?), ir kietai virtas kiaušinis papjaustytas.
Užpildo per daug, paimtas į ranką picos gabalėlis neišlaiko savo svorio ir nusvyra žemyn, visai kaip mano entuziazmas ir viltis, kad galbūt ši vieta pasistengė būti arčiau Italijos. Nors picos padas neblogas, toks priedų gausumas nesunkiai užmuš bet ką.
Kita pica, su Parmos kumpiu (29 Lt), yra geresnė, nes labai mažai priedų. Parmos kumpis supjaustytas kiek per storai – galbūt pjaustymo mašina netiksliai nustatyta. Sūris maloniai tįsta.
Patarimas: išsirinkite picą, turinčią kuo mažiau priedų, tada yra vilties, kad bus neblogai. Visos picos įmantriais pavadinimais su daugybe sudėtinių dalių, deja, primins, kad Italija toli, o netoliese yra lietuviški namai su lietuviškais butais, kuriuose – pietų stalas ir balta mišrainė, ir šeimininkių įsitikinimas, kad kuo margesnė, tuo geresnė kulinarija.
Trise pavalgėme už 105 litus ir palikome arbatpinigių.
Aptarnavimas nepriekaištingas (nors greitai ten niekuomet nebūna, nepadarykite klaidos), maistas nebrokuotas (tai yra pagamintas turbūt pagal turimus receptus, iš kokybiškų sudėtinių dalių), nuostabi vieta Užupyje ir, deja, Italijos maistas čia optimizuotas tiems, kurie nesusipažinę su itališku maistu ar jo nemėgsta. Vilnius nugalėjo Italiją. Trys žąsys iš penkių.
