Kontrastą radau ir Trakuose, ant ežero kranto. Čia anksčiau buvo miestelio restoranas ir kitokių pramogų kompleksas. Restoranas „Trakų Galvė“ viršuje, apie jį šiandien nekalbėsime, o apačioje, arčiau ežero, anksčiau irgi gal buvo valgykla, o gal kokia nors kitokia pokylių salė. Šiandien čia gruzinų restoranas „Pirosmani“, pavadintas gruzinų tapytojo vardu. Neturiu pagrindo manyti, kad tapytojas čia kada nors lankėsi: kaip netrukus pamatysime, patalpų puošyba labiau pritaikyta tiems, kurie gyvena užsimerkę.
Patalpose sekmadienį tuščia, tik prie vieno staliuko sėdi keli žmonės ir tie patys, atrodo, gal savininkai, o gal su jais susiję. Vieniša padavėja prieina ne iš karto – gal jai sunku patikėti, kad atėjo lankytojai.
Atsisėdame prie lango. Man irgi sunku patikėti, kad mes čia sėdime. Sovietinis interjeras, kuriame dešimtmečių nuovargis, sklindantis iš sienų, susilieja su tragiškais baldais ir tokiu nejaukumu, kokį mokėjo kurti tik Sovietų Sąjungoje ir dabar Šiaurės Korėjoje. Tik Šiaurės Korėjoje nėra dizainerių, štai kur bėda.
Valgiaraštis alsuoja nuovargiu – negrabiai išspausdintas, suglamžytas ir minkytas šimtų rankų: bet tai, matyt, ne priežastis ką nors keisti. Pavyzdžiui, išspausdinti naujus lapus. Kam vargintis?
Lobio (trintų pupelių sriuba, 8 Lt) – tiršta, kvapi, karšta. Nors ir su valgyklos šaukštu, regis, pagamintu Čeliabinsko tankų gamykloje prieš tris dešimtmečius, bet suvalgėme skaniai.
Kupdaris (gruziniška duona su mėsa, 20 Lt) pasirodė nepaprastai sotus. Mėsos įdaras riebus, net varvantis, tešla prisigėrusi taukų. Kiek atsimenu iš Gruzijos, toks patiekalas ir turi būti. Man jis per sunkus, tačiau neturėčiau skųstis, nes patys pasirinkome. Po vakarienės dalį parsivežame namo.
Maltos mėsos kebabas (20 Lt) buvo puikus – kvapus, suvyniotas į plonos tešlos lapą. Dėl mėsos kokybės būtų galima ignoruoti ir primityvų garnyrą, numestą kaip pigiausioje kolūkio valgykloje. Nelygiai pakapoti agurkai ir pomidorai. Ne, ką aš šneku. Kolūkio valgykloje turbūt būtų parodyta daugiau meilės daržovėms.
Chinkaliai (gruzinų koldūnai su mėsa, 12 Lt) buvo susukti ir išdėlioti su meile, skanūs ir sultingi, tačiau ant tokios sovietinės lėkštės su nusitrynusiu netikro aukso apvadėliu net didžiulis samtis geriausių juodųjų ikrų atrodytų prastai. Čia tas atvejis, kai paveikslo rėmas toks baisus, kad niekas nebežiūri į tai, kas pavaizduota paveiksle.
Sėdime ir nesuprantame, kaip vertinti šį nesusipratimą. Viena vertus, virtuvė tikrai gera – visi atnešti patiekalai bent jau autentiški. Tačiau tuo pat metu neįmanoma ignoruoti nutrintų indų, klaikių baldų ir nuspardyto interjero. Esu matęs šarvojimo salių, kurios linksmesnės už šį restoraną. Ką ten, tos šarvojimo salės buvo gaivūs ir šviesūs pramogų centrai, palyginti su šiuo restoranu.
Norite žinoti, kaip atrodo interjeras? Prašom. Įsivaizduokite, jog pastatą projektavo architektas, įkalintas rūsyje ir nenorintis, kad kas nors kitas pasaulyje džiaugtųsi šviesa. Tada įsivaizduokite, kad jį statė, nuvogdami medžiagų, pikti būtinosios tarnybos kareiviai, vakarais jie grįždavo į kareivines, kur juos skriaudė vyresnieji. Kai pastatas jau buvo iškilęs, vietoj apdailos jis buvo patepliotas purvinais teptukais, atvežta baldų – jie nieko nekainavo, nes atkeliavo iš kitame mieste bankrutavusios pirties ar banketų salės. Paskui privedžiota nukarusių laidų, kad atrodytų dar baisiau. Štai toks vaizdas, net jei iš tikrųjų buvo ne taip.
Sąskaita, atnešta nutrintoje odinėje dėžutėje, menančioje geresnius sovietinius laikus (arba bent jau tuos laikus, kai buvo populiari „Dinamikos“ muzika ir rimti „bachūriukai“ Kaune važinėdavo šaligatviais, nes turėjo rusiškus automobilius tamsintais langų stiklais), siekė 78 litus už mus tris.
Trys žąsys iš penkių, nes net ir geras maistas čia, deja, patiekiamas arklidėje. O mes ne arkliai. Jei nesugebate išlaikyti žmoniškų patalpų, geriau restorano neturėti apskritai. Dėl to, kad jūs sugebate ruošti puikų maistą, bet nesirūpinate aplinka, nuoskauda dar didesnė. Ne tai turėjome omenyje kovodami už laisvą Lietuvą.
Kontrastas tarp skanaus maisto ir skurdžios aplinkos, nuo kurios kūnas eina pagaugais, kartais gali būti visai įdomus pojūtis. O ar būtų galima tą kontrastą padidinti iki absurdo? Pasirodo, galima. Netyčia tai radome Trakuose.
