Jungtinės Karalystės sostinėje – bemaž 17 tūkst. restoranų, kavinių ir barų. Kažkas apskaičiavo, kad norint papietauti kiekviename jų bent vieną kartą prireiktų net 46 metų, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
Šiame megapolyje vien indiškų ir bengalietiškų restoranų – apie 1,5 tūkst., itališkų – per 1,4 tūkst., kiniškų ir prancūziškų – po 500, o japoniškų ir tailandietiškų – po 350. Žinoma, lyderiauja „moderni britiškoji“ virtuvė: per 2 tūkst. užeigų.
Galima vardyti ir kitaip: nuo A iki Ž – nuo argentinietiško „asado“ kepsnio iki žemaitiško kastinio. Išties nesuklys drąsiai tvirtinantys, kad net ir iš tolimiausio pasaulio užkampio į Londoną užklydęs keliauninkas tikrai gali susirasti savo gomuriui įprastą nacionalinį patiekalą ir užgerti jį savo gimtinės alumi.
Nebent, aišku, kalbama apie turistą iš atokių Polinezijos salelių, kartais mėgstantį užkąsti žmogienos.
Taigi Londonas tikras rojus tiek gurmė – mėgstantiems pasimėgauti aukščiausios klasės maistu, tiek gurmanams – mėgstantiems tiesiog apsiryti. Arba maisto vujeristams, kuriems tiesiog skaniai pavalgyti nebeįdomu.
Moki už sugaištą laiką
Kai kam rūpi aukštas lygis. Ne bėda: pasauline gastronomijos sostine virtusiame Londone yra per 70 restoranų ar aludžių, per pastaruosius septynerius metus pelniusių vieną ar daugiau „Michelin“ žvaigždučių.
Faktą, kad nuo tūkstantmečio pradžios Londonas ant menčių paguldė Paryžių, su neslepiamu apmaudu pripažįsta netgi tokie nusipelnę prancūzų virtuvės meistrai kaip Joëlis Robuchonas, Pierre’as Gagnaire’as ar Alainas Ducasse’as.
Negana to, jie patys „balsuoja kojomis“ – emigravo į Londoną ir čia įkūrė savo restoranus.
Tačiau problema jau kita. Mat kai pasirinkimas toks stulbinamas, išrankius londoniečius sunku nustebinti kuo nors neįprastu. Sunku, bet nėra neįmanoma. Tai šiemet įrodė trijų labai skirtingų savo koncepcijomis kavinių ir restoranų autoriai.
Kūrybinio jaunimo pamėgtame Haknio rajone, esančiame sąlyginai pigioje Rytų Londono dalyje, būrelis inovatoriškomis idėjomis užsikrėtusių jaunų verslininkų britų ir rusų atidarė „Ziferblat“ užeigą, kurios filosofija skamba kaip išgryninta kapitalizmo formulė: „Laikas – pinigai.“
„Ziferblat“ – jokių valgiaraščių ar fiksuotų kainų maistui bei gėrimams. Lankytojai čia turi susimokėti ne už tai, ką suvalgė, o už praleistą laiką. Minutės kaina – 3 pensai.
Jei prabūni kavinėje vieną valandą – nesumoki nė 2 svarų. Palyginkime: bet kuriame Londono greitojo maisto restorane popierinis puodelis kapučino kavos kainuoja 2,20 svaro.
Tik įėjęs į jaukią šviesią salę „Ziferblat“ gauni prisukamą retro stiliaus žadintuvą (iš čia ir kavinės pavadinimas).
Pats pasirenki, kur sėstis ir ką norėtum valgyti ar gerti. Tačiau joks padavėjas prie tavęs niekada neprieis ir maisto neatneš – pasigaminti salotas, susitepti sumuštinį ar išsivirti kavos privalai pats.
Virtuvėlėje gali suktis, kiek tinkamas. Jei per valandą sugebėsi sukirsti tris sumuštinius ir išmaukti tris puodelius kavos – pirmyn. Kaina – vis vien 1,8 svaro.
Negana to, užeigos darbuotojai ne tik neprieštarauja, bet ir skatina klientus atsinešti savo ingredientų, jeigu jiems maga paruošti ką nors išradingesnio.
Jei maistui pasiruošti reikia muzikos, galima išsirinkti ką nors iš gausios plokštelių kolekcijos ir pačiam įsijungti prieštvaninį patefoną.
„Ši erdvė tikrai nėra tipiška kavinė, kur žmonės užbėgtų puodelio kavos ar kompiuteriuose pasitikrinti savo elektroninio pašto.
Mums net netinka žodis „kavinė“. Esame „kolaboratyvaus bendravimo erdvė“.
Pas mus negalima rezervuoti staliukų, atėję žmonės sėda ten, kur yra vietos.
Taip užsimezga pokalbiai, natūralus keitimasis idėjomis ir vadinamasis „brainstormingas“ tarp pačių įvairiausių žmonių“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo vienas „Ziferblat London“ vadovų Sasha Krohnas.
Įveikė net biurokratus
Itin originalią „Ziferblat“ koncepciją, kai kiekvienas lankytojas tampa „mikronuomininku“ ir erdvės savininku, prieš ketvertą metų sugalvojo du maskviečiai.
Apleistame name prie centrinio Tverskajos bulvaro Maskvoje Ivanas Mitinas ir Aleksandras Anevskis įsteigė „Treehouse“ erdvę, kurią bemat pamėgo pinigų neturinti, bet idėjų pilna studentija.
Vos per porą metų ši koncepcija tapo tikru hitu tarp kūrybinio jaunimo Maskvoje, Sankt Peterburge, Kazanėje ir Kijeve. Londonas – pirmasis „Ziferblat“ projektas Vakarų Europoje. Tačiau ne paskutinis.
„Kuklia mūsų erdve susidomėjo ne tiktai britų žiniasklaida, bet ir japonai, amerikiečiai, prancūzai. Tokio antplūdžio nesitikėjome.
Jis net pakišo mums koją: užgriuvo vietinės valdžios inspektoriai, reikalaujantys visokių papildomų dokumentų ir sertifikatų. Jiems labai sunku suvokti, kas mes per įstaiga. Nepatenkame į jokį biurokratams įprastą rejestrą“, – sakė S.Krohnas.
Kai kovo pradžioje inspektoriai pagrasino uždaryti „Ziferblat“ erdvę, nes ji esą „neatitinka klientų saugumo reikalavimų“, į pagalbą suskubo per tūkstantį buvusių kavinės lankytojų.
Jie ėmė aukoti lėšas ir pildyti internetinę peticiją. Pajutę žiniasklaidos spaudimą biurokratai atsitraukė.
Restoranas – kalėjime
Užtat kitas naujoviškas Londono restoranas „The Clink“ („Belangė“) tikrai nesulauks biurokratų priekaištų dėl per menko klientų saugumo.
Mat 120-ies vietų „The Clink“ įsikūręs vis dar veikiančio Brikstono kalėjimo patalpose.
Maža to, visi restorano padavėjai ir didelė dalis virėjų yra bausmę tebeatliekantys nuteistieji.
Būtent dėl to į restoraną gali patekti tik užpildęs anketą, kurioje turi patvirtinti, kad nesi kaip nors susijęs su Brikstono kaliniais ir kad neprieštarauji, jog būsi kruopščiai patikrintas prieš įžengdamas į restoraną.
Visus fotoaparatus ar mobiliuosius telefonus lankytojai privalo palikti saugojimo kamerose.
Jei kas nors nuspręstų nelegaliai įsinešti draudžiamos elektronikos, iš restorano rizikuoja nebeišeiti: skelbimai ant sienų aiškiai perspėja, kad maksimali bausmė už reikalavimų nevykdymą – dveji metai nelaisvės ir tūkstantinė bauda.
Nori reabilituoti kalinius
Tačiau „The Clink“ restorano idėja anaiptol nesiremia beprasmišku lankytojų šiurpinimu. Jos esmė – nusikaltėlių reabilitacija per gastronomiją.
„Mes esame rimtai nusiteikę. Per ateinančius penkerius metus norime įsteigti dešimt tokių restoranų Anglijos kalėjimuose.
Pirmą „The Clink“ atidarėme dar 2009-aisiais viename Pietų Anglijos kalėjimų Sario grafystėje. Mūsų pasiekti rezultatai iškalbingi: iš 88 kalinių, dirbusių restorane ir vėliau išėjusių į laisvę, vos vienas padarė naują nusikaltimą ir grįžo į belangę“, – tvirtino idėjos autorius italų kilmės virtuvės meistras Alberto Crisci.
Jo pateikta statistika tikrai iškalbinga. Mat vidutiniškai net 47 procentai buvusių kalinių Anglijoje jau per pirmuosius laisvės metus vėl pažeidžia įstatymą ir patenka į teisėsaugos karuselę.
Brikstono „The Clink“ virėjai ir padavėjai – lengvesnių C ir D kategorijų kaliniai, neturintys agresyvumo tendencijų. Daugumai iki paleidimo į laisvę liko vos keleri metai.
„Buvau nuteistas 12-ai metų už prekybą narkotikais. Kaip ir daugelis čia esančių, į kalėjimą patekau todėl, kad neturėjau tinkamo darbo.
Nuėjau šunkeliais. Dabar turiu galimybę įgyti gerą profesiją. Tikiuosi, ji man padės niekada nebesugrįžti už grotų“, – prisipažino padavėjas Davidas.
Jokio alkoholio ir peilių
Trijų patiekalų pietūs restorane „The Clink“ kainuoja 21 svarą: nėra itin pigu, bet Londono masteliais tai gana kukli suma. O Londono restoranų kritikai kalėjime ruoštų patiekalų kokybę ir įvairovę įvertino itin teigiamai.
Pagyrų nebuvo pagailėta ir labai mandagiems bei paslaugiems padavėjams.
Deja, kalėjime-restorane uždrausta pardavinėti bet kokį alkoholį. Kitas nepatogumas – saugumo sumetimais lankytojams tenka naudotis ne metaliniais peiliais ir šakutėmis, o plastikiniais pakaitalais.
Restorano įrengimas Brikstono kalėjime kainavo apie pusę milijono svarų. Tačiau projektą remianti britų Vidaus reikalų ministerija apskaičiavo, kad sėkminga buvusių nusikaltėlių reabilitacija, kai jie išėję į laisvę susiranda darbą restoranų virtuvėse ir daugiau nebenusikalsta, valstybei kasmet sutaupo net 40 kartų didesnę sumą.
Garsėja siaubingu aptarnavimu
„The Clink“ padavėjai su savo klientais elgiasi pavyzdingai.
Tačiau galbūt Brikstono restoranas taptų dar populiaresnis, jei kaliniams būtų leista šiek tiek laisviau parodyti savo tamsiąsias puses?
Mat Londone gyvuoja jau legendinis tapęs kinų maisto restoranas, kuriame lankytojai kaip tik tikisi, kad padavėjai elgsis tarsi nusikaltėliai: bus šiurkštūs, svaidysis įžeidimais ir nesuprantamais kiniškais keiksmažodžiais. Žodžiu, šiurkštumą mėgstantiems vujeristams patiks.
Pačiame Londono centre, Soho rajone esančiame kinų kvartale, jau bemaž 40 metų klesti restoranas „Wong Kei“.
Prieš kelias savaites ši 500 vietų įstaiga atidaryta po kapitalinio remonto.
Kai viena šio restorano vadovių Maylee McDowell viešai pažadėjo, kad atnaujintas „Wong Kei“ taps vieta, kurioje geras maistas bus neatsiejamas nuo draugiško aptarnavimo, sulaukė labai netikėtos ištikimų klientų reakcijos.
„Nieko nereikia keisti. Jūs – tikra institucija. Šiurkštus aptarnavimas – jūsų restorano išskirtinumas. Nenuvilkite mūsų“, – prašė lankytojai.
Restoraną ir maisto kritikai, ir klientai jau kelis dešimtmečius krikštija „blogo aptarnavimo etalonu“, o padavėjus lankytojai praminė „Wong Kei“ gestapininkais.
„Mikliai sakyk, ko nori“, „Arba užsisakyk, arba dink iš čia“, „Valgyk kuo greičiau, pakalbėsi vėliau“, „Jei neturi grynųjų – atia“ – tai tik keletas perliukų, kuriais metų metus žarstėsi šiurkštūs padavėjai.
„Wong Kei“ padavėjai be jokių skrupulų išskirdavo kartu atėjusias klientų grupes, susodindami žmones ne tik prie skirtingų stalų, bet ir skirtinguose restorano aukštuose.
Jei nepatenkinti lankytojai mėgindavo susėsti kartu, jiems būdavo nedviprasmiškai liepiama nešdintis lauk.
Škotai – nepralenkiami
Patys restorano savininkai ne vieną kartą teisinosi, kad jų verslo filosofija nėra svaidytis tuščiais įžeidimais klientams, tiesiog norima juos paraginti greičiau pasirinkti norimą maistą, jį suvalgyti ir atlaisvinti stalelį naujiems lankytojams.
Mat „Wong Kei“ kainos visada buvo ir iki šiol lieka itin patrauklios, o maisto kokybė – gana gera, todėl žmonių čia niekada netrūksta. Ypač garsėja šio restorano vontonų sriuba ir antienos patiekalai.
Susidūrimas su tokia aptarnavimo antikultūra, klestėjusia visoje buvusioje SSRS ir likusiame komunistiniame lageryje, pernelyg nestebina vyresnės kartos turistų iš Rytų Europos.
Juk už geležinės uždangos posakis „klientas visuomet teisus“ skambėjo kaip nesuprantama kapitalistinė išmonė.
Bet, kad ir kaip būtų keista, nemaža dalis britų gurmanų „Wong Kei“ personalo elgesį ne tik pateisina, bet tiesiog garbina.
„Jie yra tokie blogi, kad yra geriausi!“ – viename gastronominių tinklalapių žavėjosi beveik 30 metų stažą turintis „Wong Kei“ lankytojas.
Restorano, kuriame šiurkščiausiai Londone aptarnaujama, įvaizdis anaiptol netrukdo jam patekti į lankomiausių britų sostinės restoranų 5000-uką. Turint omenyje, kad megapolyje yra beveik 17 000 restoranų, tai – visai garbingas rezultatas.
O galbūt blogiausio Londono restorano laurai priklauso „Scotch Steak House“ užeigai Noting Hilo rajone. Buvę šios įstaigos klientai nusprendė, kad jos „rekomenduoti negalima net ir didžiausiam priešui“.
