„Dabar užsakymų nepriimame, jūs gal pasivaikščiokite; mes nespėjame kepti“, sako mergina už prekystalio. Keliolika žmonių, jau sumokėjusių anksčiau, laukia savo užsakymų, mindžiukuodami K.Sirvydo skverelyje sostinėje, prie Didžiosios gatvės. Aplinkui kiti mugės pardavėjai pavydžiai žiūri į picų kepėjus, pasivadinusius Jurgis ir Drakonas, su dviejomis mobiliomis krosnimis, nebespėjančius suktis.
Šių metų Kaziuko mugė buvo pirmasis visos apimties išbandymas naujam Tomo Nicholsono sumanymui Vilniuje: jis pasiruošęs įrodyti, kad ir lietuviai galės priimti ir pamilti Neapolio kokybę, nors ir tokią tolimą tautiniam skoniui. Lietuviams picos jau seniai tapo kulinariniu keiksmažodžiu, pigaus tinklinio maisto sinonimu – tauta nori pigiau ir būtinai sočiau, kad būtų pridėta dvidešimt sudėtinių dalių, nuo abrikosų iki penkių rūšių dešros, kartu su kalmarais ir kokoso drožlėmis, ir papuošta petražolėmis, pomidorų skiltelėmis ir užlieta riebiu padažu.
Klasikinė Neapolio pica lietuvius glumina paprastumu, net asketiškumu: sūris, pomidorų padažas, bazilikas – arba net ir variantas visai be sūrio. Tai mums per paprasta. Mes tokio nenorim. Man smalsu, kas nugalės: klasikinis receptas ar užsispyręs ir kietas, kaip Žemaitijos laukų akmuo, lietuvio troškimas gauti tai, ir tik tai, ko jis nori. Visa pasaulio išmintis ir patirtis jam nereikalinga. Jis savo negudriu protu gyvas.
T.Nicholsonas iš Londono prieš kurį laiką su žmona lietuve Beata (garsia kulinarinių knygų autore) ir dviem vaikais persikėlė į Vilnių, ir, įsigijęs mobilias picų kepimo krosnis (kūrena tikromis malkomis, ir dar kaitriomis ąžuolinėmis – perka atlikusią nuo baldų gamybos medieną), ir išsimokslinęs picų kepėjų mokykloje Neapolyje, rodys lietuviams, kas yra pica. Nuolatinės vietos kol kas nėra: įsirengs ten, kur bus pirkėjai. Sekite reklamą.
Tegul parodo tas picas ir man: aš atskirsiu, kas yra gerai, o kas ne. Pakankamai geriausių picerijų Neapolyje su šeima išbandžiau, važiavom specialiai į Laukinių Žąsų komandiruotę. Manęs neapgausi.
Pradžia gera: meniu ne trumpas, bet super-trumpas. Trumpesnį esu matęs tik kultinėje Neapolio Da Michele, apie kurią rašiau lrytas.lt. Ten picos dvi. Čia jos trys – irgi visos to paties dydžio (T.Nicholsonas sako, kad, kai toks tempas, nėra laiko užsiimti skirtingų dydžių tešla; pagaliau, ir kainą skaičiuoti paprasčiau).
Paprasčiausioji pica – Margherita (15 Lt). Minimalistinė, kaip ir turi būti. Plonas padas (iškepa karštoje krosnyje per minutę), pakraščiais išsipūtęs ir kai kur pajuodavęs, kaip ir turi būti. Pomidorų padažas, sako picakepys, šį kartą ne iš saldžiausiųjų
Vezuvijaus šlaitų pomidorų (nespėjo atvežti), bet mocarela iš buivolės pieno (buffala). Aukščiausias lygis – ir pačioje Italijoje tai pagerintas, pats brangiausias picos variantas: pigesnė karvės pieno mocarela (fior di latte) irgi būna puiki, bet ji tąsesnė, labiau guminė, nors ir gerąja prasme, bet buivolės pienas suteikia picai kreminio švelnumo.
Pats kepėjas sako, kad jis ir toliau ketina kepti tik su buivolės pieno mocarela. „Mes turime išsiskirti iš visų kitų ir kažką daryti ypatingai“. Kiek aš matau, jis viską daro ypatingai. Net miltai yra importuoti iš Italijos (lietuviški miltai, kad ir kokiais karališkais besivadintų, tikro itališko pado niekada nepadarys). Ar jam pakaks stiprybės nedaryti kompromisų? Pasižiūrėsim ateityje. Dabar, šioje mugėje, jis turi net vienkartinį pagalbininką, Tony iš Neapolio, su kuriuo kartu mokėsi picų mokykloje, nekalbant apie visą komandą lietuvių. Pirkėjas išlepęs, pripratink jį prie gero daikto, ir tikrai nieko kito nebenorės, o per milimetrą pasitraukus nuo lūkesčių, sakys „gaminys pagedo“.
Pizza Nduja (20 Lt) su aštria, stipriaus skonio minkšta kiaulienos dešra nduja, iš Kalabrijos, irgi buvo absoliučiai be priekaištų. Patiks valgytojams, kuriems norisi kažko labiau mėsiško. Ir tobulas, tobulas, tobulas padas, kartu ir tąsus, ir stangrus. Tomas ne veltui mokėsi Neapolyje. Aš valgau ir užsimerkęs galėčiau patikėti, kad esu kur nors pavojingame Neapolio rajone, o ne pavasarėjančiame Vilniuje ir ne Kaziuko mugėje tarp drožtų šaukštų ir rūgščiomis spalvomis nutapytų saulėlydžių, siūlomų turistams ir kitiems lengvatikiams.
Paskutinė iš trijų picų – tokia, kuri, kaip aš maniau, man niekada nepatiks. Su saldžiu šokoladiniu riešutų užtepu, Nutella, ir ta pačia mocarela, perlenka kaip pica calzone (15 Lt). Saldus užtepas susilydęs su sūriu? Dera fantastiškai. Tomas sako, čia jis pats sugalvojo, nors nėra tikras, ar kur nors tokių panašių nėra. Man derinys primena Tomo tėvynės Anglijos (tiesa, šiaurės Anglijos) labiausiai makabrišką išradimą, kuris, nepaisant visko, yra gardus (nors, turbūt, nesveikiausias pasaulyje dalykas po lietuviškų didžkukulių su spirgais ir grietine): tešloje išvoliotas ir gruzdintuvėje keptas Mars šokoladinis batonėlis. Kas kas? Būtent. Skamba neįtikėtinai, skonis abejingų nepalieka. Tik čia viskas žymiai švelniau ir lengviau.
Labai norėčiau surasti, prie ko čia prisikabinus. Galbūt prie ilgo laukimo (ilgiausiai žmonės per mugę laukdavo 30 minučių)? Tačiau jei produktas nebūtų vertas to laiko, jie nelauktų. Kadangi krosnys ir kepėjas – čia pat, laukti ne taip nuobodu, nes galima spoksoti ir komentuoti.
Ne, negaliu sukritikuoti nieko. Viskas tiksliai taip, kaip aš norėjau. Viskas taip, kaip daryčiau aš pats, jei būčiau ne rašytojas, o picų kepėjas. Todėl nesikabinėsiu. Penkios žąsys iš penkių. Ir vėl lietuviams pavyzdį rodo užsieniečiai.
Jurgis ir Drakonas, mobili picerija. Tel. +370 611 16 730. Facebook profilis.
Darbo laikas nenustatytas.
