Net ir įėjimas į restoraną – per tų pačių savininkų delikatesų parduotuvę. Praeini pro sūrius, kumpius bei makaronus ir neri į didelę olą. Netyčia vargu ar surastum. Tai ne kliūtis, žinoma: mano jaunystėje „Ritos slėptuvė“, gero amerikietiško maisto Vilniuje motina (deja, taip ir išėjusi anapilin ir nepalikusi vertų dėmesio palikuonių), irgi slėpėsi tamsiame rūsyje, tokioje miesto vietoje, kur turistas atklystų nebent tuomet, jei taksi vairuotojas pasiklystų ir ten jį atvežtų per klaidą.
„Soul & Pepper“ (pagyrimas ne tik už žodžių žaismą, bet ir už anglišką pavadinimą; svajoju, kad kada nors dauguma Lietuvos restoranų būtų pavadinti užsienietiškai). Interjeras toks, kokį mėgstu vadinti skausmingai madingu, – jau vien ilgos užuolaidos, nukarusios lyg lininiai rankšluosčiai nuo aukštų pusrūsio palangių, atrodo kaip kokia ironiška etnografija. Tai turėtų džiuginti jau gausiai plūstantį hipsteriais vadinamą jaunimą ir asmeninę brandą pradedančius kūrybinių industrijų darbuotojus. Tai šen, tai ten restorane sušmėžuoja didelė kastuvo formos barzda ant jauno veido arba rūpestingai nenuskusti šeriai: iškart matai, kad tikslinei auditorijai, kuri nori būti matoma ir kitus matyti, čia jauku.
Palubėmis driekiasi baltai dažyti ventiliacijos ir kitų komunikacijų vamzdžiai, o šviestuvai ant ilgų laidų kabo lyg varvekliai oloje. Ola ir yra, bet jausmas geras, didmiesčio. Man šito visai norisi.
Mes atėjome per pietus ir maloniai nudžiugome, kad dienos pietų čia nėra, tik pietų valgiaraštis prie biuro darbuotojų lūkesčių šiek tiek pritaikytomis kainomis. Na, tokių gerai uždirbančių biuro darbuotojų, bet ne visos vietos juk turi dirbti už devynis litus vienam lankytojui, ar ne?
Dvi sriubos rūšys, abi po 8 Lt: šiupininė ir daržovių trinta. Abi puikios: šiupininėje nepagailėta mėsos, dešros ir alyvuogių, tiršta, šildanti. Trinta daržovių sriuba su dideliais, prabangiais džiūvėsėliais švelni, kaip ir turi būti. Apglosto.
Kaip užkandį pasidaliname vieną anties teriną (slėgtainį), 12 Lt. Mums pasirodo stipraus skonio, o karamelizuotų svogūnų uogienė itin vykusi. Taip, žinau, tai ne kosmosas ir ne kažin koks atradimas, tačiau šiais laikais dažnai įprastos, sąžiningai pagamintos sudedamosios dalys – jau gerai.
Dabar pagrindiniai patiekalai. Dūmų skonio kiaulienos išpjovos kepsneliai su slyvų padažu (17 Lt) – kiauliena tokia vyriška, esu valgęs ir minkštesnės, ir šiek tiek praaušusi. Padažas dera puikiai.
Virtiniai (ravioliai) su kalakutiena (16 Lt) pradžiugino itin gera kalakutienos kokybe, nors pats kūrinys gal per lengvai byrėjo valgomas, norėtųsi tvirtesnės tešlos, ypač kad jis – namų gamybos. Ir padažas vėl atvėsęs, tačiau patiekalas geras.
Labai nenoriu būti priekabus, nes kiek jau galima burbėti, bet kava (4 Lt) nepaliko įspūdžio; paprastai tariant, prastų pupelių, kaip iš kokio mano jaunystės bufeto. O gal barmenui kavos virimo kursai dar priešakyje? Pasitaisykite, kitaip visi lankytojai po pietų eis tiesiu taikymu į tinklo kavines tame pačiame prekybos centre.
Dviese pavalgėme už 69 Lt ir palikome arbatpinigių. Vakaro valgiaraščio patiekalai brangesni, tačiau, regis, irgi pasistengta išlaikyti kainų lygį platesnei publikai (brangiausias patiekalas – jautienos išpjova, 46 Lt). Drąsus žingsnis: valgiaraštyje nėra dabar tokių kone privalomų visuose naujuose restoranuose mėsainių. Gal kai kas liks nusivylęs, bet man patinka, kad jie neina su minia.
Labai protingai parinktas ir novatoriškas vyno rūšių sąrašas: jį parinko vienas žymiausių šalies vyno autoritetų Arminas Darasevičius – sugebėta ir parinkti publikai patiksiančių rūšių, ir kartu pabėgti nuo nuobodžių klišių.
Vilniui reikia tokių nelabai įmantrių, erdvių ir patikimų vietų, ypač Gedimino prospekte, kur gerų restoranų yra labai nedaug. Prognozuoju, kad vieta netruks tapti madinga, ir tegu; jei sutvarkys smulkmenas, jie to nusipelnys. Dabar keturios žąsys iš penkių.
