Su draugais dėl galimos dovanos dar galima susitarti, be to, jie mus pažįsta ir jei ne tiesiai šviesiai pasiklausia, tai bent jau atidžiai mus stebi paskutinius prieššventinius mėnesius arba bando atsiminti, kas kokioje vitrinoje ar žurnalo puslapyje patraukė mūsų dėmesį. O štai giminaičiai, su kuriais susitinkame tik per didžiąsias šventes, retai kada turi menkiausią supratimą, kas mums patinka, kas ne. Tiesa, galbūt jie (o ir mes savo ruožtu) ir sužinotų, jei būtų išdrįstama atvirai pasisakyti, kad jų kažkada padovanota vaza – ne mūsų skonio, ar kad mes jau turime ne vieną, bet jau du mikserius. Kur jau ten.. Mūsų puikiai suvaidintas susižavėjimas jų dovanomis ir nuoširdžios padėkos ne tik visus mus apsaugo nuo nemalonios tiesos, bet ir garantuoja dar daugybę tokių pat nereikalingų kalėdinių dovanų ateityje.
Kita vertus, ir mes patys darome lygiai tas pačias klaidas – kaskart tik bandome spėti, kas pradžiugintų ir nustebintų mūsų artimuosius. Todėl dažniausiai perkame jiems visiškai neįdomius ir nereikalingus daiktus. Metų metus skundžiamės ir burbam, paskutinę minutę ieškodami dovanų artimiesiems, vis dėlto per pastaruosius kelis dešimtmečius mažai kas pakito. Apžiūrėjusi savo pernykštes ir užpernykštes dovanas, kurios taip ir neišvydo dienos šviesos, nes kartu su gausybe tėvų, o dabar ir mūsų šeimos namuose susikaupusiais turtais yra giliai paslėptos perpildytose spintose, kuriose bandau padaryti vietos šiemetiniams „nesusipratimams“, susimąsčiau: kodėl jų paprasčiausiai neišmetus ar neatidavus labdarai? Galbūt todėl, kad mums yra giliai įkalta taisyklė – dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, dovanos negrąžinamos, neperdovanojamos ir neišmetamos. Be to mus vis dar varžo baimė, kad dovanotojas kada nors pasiteiraus, kur gi yra ta jo ypatinga dovana?
Pirkti ir dovanoti dovanas tokioje persivartojusioje visuomenėje tampa vis sudėtingiau. Prieš kurį laiką Europą ir Ameriką kausčiusi ekonominė krizė bent jau paskatino dvi naujas dovanų „madas“: sunkiai besiverčiantys vaikai iš tėvų vis dažniau sulaukia ne dovanos, bet vokelio. Antra, vis daugiau žmonių stengiasi dovanas pirkti iš vietinių gamintojų, jų kaimelio ar miestelio amatininkų, vyndarių, kepyklėlių, kur galima įsigyti organiško džemo, aliejaus, medaus ir panašių gaminių. Rankų darbo gaminiai irgi į namus atneša šilumos, jaukumo, peno uoslei, skrandžiui, regai ir neretai sielai.
Deja, šiais metais kaip ir pernai, niekaip nesugalvoju, ko paprašyti Kalėdų Senio. Norėčiau naujo fotoaparato ir kompiuterio – pernelyg materialių ir per daug brangių dovanų. Dar norėčiau kelionės, metinės „Niujorker‘io“ prenumeratos ar bilietų į kokį koncertą – vėlgi ne tik per brangu, bet ir reikalauja pastangų iš dovanotojo, kuriam, be manęs, dar reikia apdovanoti tuziną kitų artimųjų.
Daugelis šeimų ir artimųjų bent jau susitaria dėl biudžeto, tačiau vėlgi, noras nustebinti, įtikti ar paprasčiausiai pasirodyti ne vieną mūsų priverčia jį peržengti. O nežiūrint visų gerų norų, meilės ir pasiaukojimo, kaip tie nelabieji tortai, pyragai ir kiti skanėstai per šventes žingsniuoja į mūsų skrandžius, taip ir dovanoti daiktai netrukus keliauja ir sėkmingai pasilaidoja mūsų sandėliukuose, garažuose, spintose.
Todėl nieko stebėtino, kad daug kam atrodo, jog per šventes maistas, alkoholis (nėra čia ko slėpti) ir gera kompanija yra daug svarbiau nei dovanos. Vaikams Kalėdos jau irgi virsta masiniu persivartojimu. Mano draugo šeimoje vaikai dovanas gauna dar prieš Kalėdas, vos įžengę į bet kuriuos giminės namus, po to per Kūčių vakarienę iš visų tetų, dėdžių ir kartais net ne dviejų, bet visų keturių porų senelių. Ryte vaikai jau neskuba prie eglutės, nors po ja ir vėl stūkso kalnas žaislų. Po kurio laiko mokyklose ir sendaikčių turguose, bent jau Belgijoje tikrai, vykstančius vaikiškų drabužėlių ir žaislų išpardavimus neįmanoma nepastebėti neišpakuotų žaislų, drabužių, knygučių, patalynių komplektų. Galima tik spėlioti, bet labai panašu, kad tai tėra iš kailio besinėrusių giminių ir draugų dovanos visko pertekusiems mažyliams.
Kad ir kaip civilizuotai bei praktiškai atrodo dovanas dovanoti su parduotuvės pirkimo čekiu, kuris garantuoja pakeitimą arba net gražinimą, retas iš mūsų tuo pasinaudoja – nebent tai ryškiai per mažas drabužis. Ar ir tai yra būtent tos pačios - neperdovanoti, negrąžinti, neišmesti - taisyklės atmaina?
Sakoma, kad dovanoti buičiai naudingus dalykus nėra labai gražu (nors mano draugas pernai labai džiaugėsi specialiai stuburo skausmams malšinti skirta pagalve ir chalatu), visgi teks rinktis į šeimos susitartą biudžetą telpančias malonias smulkmenas ir tikėtis sulaukti muzikinio CD, pirštinių, šalikų ir kepurių, kūno losjonų ar belgų itin mėgstamų komiksų knygelių. Ir užuot viską iš karto sukrovusi į dėžes ir atidavusi labdarai, aš, kaip ir dauguma jūsų, visas šias dovanas ištikimai saugosiu dar bent kelerius metus.
