Keli šimtai žmonių man patarė nueiti į restoraną „Ridikai“ Klaipėdoje, Varnėnų gatvėje (kitiems žinoma kaip gatvė, vedanti prie naujosios perkėlos į Kuršių neriją). Kai kurie nusipelnę klaipėdiečiai siūlė net ne po vieną kartą.
Aš nėjau prisiklausęs legendų apie virtuvės vadovo išsidirbinėjimą. Nežinia, kiek ten tiesos, bet apie „Ridikus“ sklando visokių pasakojimų – tai kažką iš valgančiųjų apibarė, tai pirštu badė ir balsą kėlė, tai su lankytojais elgėsi su tokiu pat subtilumu, kokio būtų galima laukti iš sovietinės parduotuvės kasininkės.
„Bet viskas labai skanu“, – sakė man draugai ir pažįstami.
Man toks manieringas charakterio demonstravimas nepatinka. Nestabilios psichikos ir menkų socialinių įgūdžių virtuvės vadovai Vakaruose būna garsūs ir turi savo laidas televizijoje ir galbūt taip susikuria sau išskirtinį įvaizdį, tačiau aš manau, kad tai nėra sveika ar skatintina.
Mano apsilankymai ragina restoranus tobulėti, o „Ridikų“ raginti nenorėjau, todėl ten ir neidavau. Be to, tokie dalykai kaip sekmadieniais paskelbtas darbo laikas nuo dvyliktos iki „kol baigiasi produktai“ man nekelia susižavėjimo.
Nenoriu, kad restorano personalas su manimi bendrautų žaviai ir šmaikščiai. Jūs man darbo laiką pasakykite nevartydami akių. Panašiai, kai važiuoju taksi, pageidauju įjungto skaitiklio, o ne vietoj jo garsiai paleisto radijo. Jei nesugebate planuoti darbo laiko, gal apskritai sekmadieniais likite namie ir neišsidirbinėkite.
Štai kokia buvo nuotaika. Žadėjau ten neiti. Tačiau tebūnie tai mums pamoka – nereikia žadėti. Atsidūriau Klaipėdoje, kur keli žmonės, su kuriais ten dirbau, norėjo eiti į „Ridikus“ (štai ką daro reputacija). Nebūsiu juk užsispyręs priešgina. Pasidaviau.
* * *
Restoranas ir iš išorės, ir iš vidaus atrodo taip, tarsi būtų nukeltas dvidešimt metų į praeitį, į kooperatinių kavinių laikus, kai turgavietėse sproginėjo kioskai, mobiliųjų telefonų Vilniuje buvo gal dešimt, o taksistas nuo Smiltynės iki Nidos vežė už du dolerius.
Nežinau, ar pasiilgau tų laikų.
Ant lentos surašytas nedidelis valgiaraštis – be kainų. Gal reikia klausti padavėjo, jei esi smalsus, bet mes nesidomime: tikri ponai ir dvasios aristokratai kainomis nesidomi ir grąžos neprašo.
Kainų negalima sužinoti ir iš čekio, nes ten visi patiekalai vadinami „virtuvė“, išskyrus sultis (3 Lt už stiklinę ir nieko ypatinga), kurios vadinamos „baras“. Tad jei bus kokių nors klaidų, turėsite atleisti: aš informacijos nenuskinsiu iš oro.
Kolega valgo sriubą – rūgštynių su lakštiniais ramenais (ramen) – 8 Lt. Jokio įspūdžio, išskyrus savos gamybos lakštinius, kurie yra geros tvirtos konsistencijos.
Salotos su vištiena (tikriausiai 17 Lt) yra didžiuliame dubenyje ir atitinka savo kainą – alkanas neliksi, bet nieko ypatinga, be to, primėtyta čia visai nereikalingų pomidorų.
Salotos su jautiena (spėjome, kad už 20 Lt) – valgytojų nuomone, mėsa jose galėtų būti ne tokia kieta.
Lakštiniai su vištiena – lyg ir neblogi, dideli ir gerai iškepti vištienos gabalai, bet patiekalas riebokas (lietuviai turbūt sakytų „sotus“), tik nežinia, kam uždėta pomidorų skiltelių.
Oi, jau tie pomidorai, kurių reikia nereikia Lietuvoje dedama ant visko, gal tik į kavą ne ir ant torto ne visada.
Atleiskite, bet viskas atrodo labai mėgėjiškai, lyg importuota iš praeities, kai virtuvėje triūsdavo kieno nors močiutė ar uošvė, kurių kulinariniai sugebėjimai labiau atspindėjo sovietinės sistemos skurdą, o ne išmonę ir žinias apie produktus.
Mėgėjiškumo, atsilikimo ir kooperatinės kavinės „Ramunėlė“ įspūdį dar labiau sustiprina itin pigūs indai.
Mano lazanija (galbūt už 22 Lt) atrodo žmoniškai, bet ideali nėra – sūris per kietas, labiau primena nebrangią karvių pieno mocarelą ant picos. Nieko įsimintina.
* * *
Sėdime ir mąstome: iš kur ta karščiausio uostamiesčio restorano reputacija? Mums nepavyko suprasti. Turbūt nesunku būti geriausiam ten, kur nelabai yra su kuo varžytis.
Žmonės mums sakė, kad „jie tiesiog gamina maistą iš šviežių produktų“. Tikrai? Ir kas? O galima gaminti iš nešviežių? Gal ir galima, tačiau kai vienintelis restorano pasididžiavimas – švieži produktai, tai tampa panašu į teatro aktorių, kuris pabrėžia, kad kasdien ateina į darbą blaivus.
Pagirtina, žinoma, tačiau tai dar ne priežastis į jį eiti dar kartą.
Šešiese sumokėjome 142 litus plius arbatpinigiai. Dvi žąsys iš penkių.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
