Baro „Studio 9” pavadinimas – kaip ir prekybos centro, pažymėto Gedimino prospekte tuo pačiu numeriu.
Mane stebino, kaip tas baras (restoranas, klubas, kas dar?) sugeba padaryti tai, ko daugelis siekia: ta pati vieta sėkmingai parduoda save visiškai skirtingoms lankytojų grupėms.
Čia lankosi ir nupiepę, labai save mylintys hipsteriai megztomis kepuraitėmis, avintys sportiniais bateliais (bet kuriuo metų laiku, bet kuriuo paros metu būk toks, kaip tūkstančiai kitų, ir pabrėši savo nepaprastą individualumą).
Per pietus čia užsuka valstybės tarnautojai iš greta esančios Vyriausybės, kostiumuoti darbo artojai ir net šeimos su vaikais (ta karta, kuri kažkada eidavo į „Nykštuką”, o dabar čia vedasi savo nykštukus. Tamsokame, pilkos spalvos prisodrintame bare su scena šone ir gyva muzika vakarais tikrai nėra nieko vaikiško).
Dieną bare prieblanda, kaip ir visada (saulė būna vasarą vidiniame kiemelyje), galima sakyti, toks amžinas vakaras. Man tinka.
Nors nesu dienos pietų mėgėjas, valgiaraštį galiu pagirti. Pirmiausia todėl, kad nebandoma patiekti neva visaverčių pietų už devynis litus. Juk neįmanoma už tokius pinigus supirkti kokybiškų produktų, paruošti iš jų maisto, atnešti ant stalo ir dar išplauti lėkštes.
Kas nors turės nukentėti ir tai visada bus valgytojas. Garbės žodis, jei jums gerą sumuštinį paruoščiau iš tokių sudėtinių dalių, kokios turi būti, jis kainuotų mažiausiai penkiolika litų.
„Studio 9” dienos pietūs kainuoja nuo 14 litų (su bulvių plokštainiu) iki 39 litų (kepta anties krūtinėlė su apelsinų padažu), ir dar šiandien – trinta pomidorų sriuba.
Man ji pasirodė itin gera, kreminė, lengvutė. Labai tinka, kai lauke jau šalta ir darganota.
Bičiulis valgė jautienos sriubą (14 Lt) – tai iš tikrųjų mėsa su aitriosiomis paprikomis (chilli con carne). Jam patiko ir aštrumas, ir mėsiškumas – konsistencija buvo tokia, kokios ir reikėtų šiam patiekalui, kad sriubos negalėtum pavadinti sriuba.
Juk sriuba šiaip jau būna skysta, o čia labiau faršo troškinys, bet ką tu, žmogau, padarysi, kad Lietuvoje šį patiekalą nuspręsta sriuba vadinti.
Antrasis jo patiekalas buvo „Cezario” salotos su vištiena (20 Lt) – ačiū Dievui, jos buvo tinkamos ir nors kartą gyvenime be pomidorų.
Mane, restoranų kritiką, labai lengva pradžiuginti ir nuliūdinti. Patiekite tokias „Cezario” salotas, kokios turi būti (nedėkite į jas vyšninių pomidorų, nepilkite medaus ir garstyčių padažo – o taip, yra buvę tokių dalykų), ir aš būsiu laimingas kaip vaikas.
Sukarpykite servetėles trikampiukais (kad būtų taupiau) ir prileiskite prie manęs padavėją, kuri „Chardonnay” vyną pavadins „šardoniuku”, ir pamatysite, kas jums bus.
Beje, apie aptarnavimą. „Studio 9” padavėjų – kiek man teko ten būti – visada gausu ir jie man atrodo greiti.
Man niekada nėra tekę ilgai laukti ar mojuoti rankomis. Žinau, kad kai kas nesutiks: kai pirmą kartą rašiau apie šį restoraną „Laukinėse žąsyse”, komentatoriai ėjo ir putojo, girdi, to ir kito ilgai neaptarnavo ar kreivai pasižiūrėjo, ar dar kas nors jiems nepatiko.
Nežinau, gal tiesiog tie lankytojai labai daug blogo yra darę ir linkėję gyvenime ir tokiu būdu karma atsisuko prieš juos. Man aptarnavimas ten visada labai geras.
Aš užsisakau, žinoma, mėsainį (21 Lt). Jūs to dar nežinote, bet man pagal sutartį su Lietuvos mėsainių gamintojų asociacija priklauso visur, kur tik būnu, užsisakyti mėsainių.
Čia mėsainis vadinamas „burgeriu”, ir tai nėra uždraustas žodis. Kandu. Prašiau su krauju – atnešė su krauju. Sultingas. Salotos, pomidoro skiltelė – viskas vietoje. Bandelė gerai išlaiko mėsos paplotį. Bulvytės gerai iškeptos. Be priekaištų.
Dar užsisakėme bulvių traškučių, plonyčių, paties restorano gamintų (8 Lt). Bulvės ir aliejus nėra labai sveika, bet vis tiek labai skanu, nes labai plonai supjaustyta ir šviežiai gruzdinta.
Šis baras išlaikė laiko egzaminą ir tampa gerbiamu senbuviu, be kurio Vilniuje kažko labai stigtų.
Dabar laukia naujas patikrinimas: jau laikas apsvarstyti valgiaraštį ir iš esmės jį atnaujinti, keisti ir stebinti.
Dviejų žmonių pietūs kainavo 90 litų ir arbatpinigius.
Keturios žąsys iš penkių: kad neužmigtumėte ant laurų.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
