Apie žaliavalgystę sužinojau Kalifornijoje, nuostabiame ir atsipalaidavusiame San Diego priemiestyje La Chojoje (La Jolla). Užėjome į labai sveiką sulčių ir sumuštinių barą, kur ant sienos buvo iškarpa iš laikraščio apie žaliavalgystės pradininką lietuvį Viktorą Kulvinską.
Tiek ir žinojau apie tai. Paskui „Laukinėse žąsyse” apie sultis ir tirštuosius kokteilius (smoothie) rašė kolega, ne juokais užšokęs ant šių dalykų ir ieškojęs visame Vilniuje, kur jam patenkinti suskystintų vaisių ir daržovių marmalo poreikį.
Ko tikėjausi eidamas į barą „Raw42” (mat 42 laipsniai Celsijaus yra aukščiausia temperatūra, iki kurios galima šildyti maistą, kad jis nepakistų taip, kaip nereikia)?
Maniau, jog vis dėlto išmoningumas mane nustebins ir galbūt pakeisiu nuomonę, kad daržovės ir žolės labiausiai tinka triušiams ir jūrų kiaulytėms, o vyrams vis tiek, kad ir kaip suksi, reikia kepsnio.
Kažkada vienas žymiausių Lietuvos restoranų savininkų Arūnas Oželis yra minėjęs: kad ir ką suktum virtuvėje, vis tiek devyni iš dešimties lankytojų renkasi kepsnį. Aš gal ir nebūtinai vienas iš tų devynių (ir darbas toks, kad renkiesi kuo įvairiau), tačiau vis tiek aš juos, tuos devynis, suprantu. Jei Dievas nebūtų norėjęs, kad mes valgytume keptą mėsą ir gyvūnus, kodėl jis juos padarė tokius skanius?
Užsisakau energinį kokteilį – žalią kaip žiogas (imu didelį puslitrį, nes jei bandyti, tai bandyti) už 14,60 lito. Paragauju. Skanu, jaučiasi obuoliai ir bananai.
Bet jei išgersiu visą prieš maistą, nebegalėsiu daugiau nieko valgyti, nes sveikai besimaitinantys tuos kokteilius ir vartoja apetitui užmušti ir skrandžiui užpildyti. Čia neblogai.
Daržovių sriuba su sojų varškės sultiniu (misas, 8 Lt) yra nesusipratimas. Pats sultinys geras. Patinka ir grybai, maloniai sūrūs. Tinka cukinija. Bet pomidorai? Morkos? Atsiprašau, visko per daug primaišyta. Būkite paprastesni.
Labiau vykusi yra aštri itališka pomidorų sriuba (9 Lt): pomidorų tyrė, svogūnai ir cukinijos dera puikiai. Subalansuotas, maloniai aštrus patiekalas.
Slyvų mišrainė su netikru (riešutiniu) majonezu (12 Lt) – didelis kalnelis tarkuotų burokų su slyvomis, galbūt net per didelis.
Sako, tai populiarus patiekalas. Mus nelabai pradžiugina, sunku pasakyti, kodėl. Gal tiesiog žmogui, kuris patalpose nevaikšto su megzta kepuryte, kaip daugelis to baro lankytojų, valgyti žalius burokus yra nenatūralus veiksmas. Gal sveika. Majonezas nustebina išmoningumu (ciberžolės suteikia ryškią spalvą), bet ne skoniu. Nei šis, nei tas.
Rimtai nuliūdino „Raw” pica (14 litų). Kadangi kepti negalima, vietoj picos pado yra kažin koks džiovintų sėklų ir daržovių paplotis, perteptas rūgštoka pomidorų tyre, ir ant jo pridėta cukinijų, paprikų, pomidorų ir svogūnų.
Daržoves suvalgiau, bet tas paplotis tiek pat susijęs su pica (ar bet kokiu valgomu gaminiu), kiek kepti su sūriu šaldyti koldūnai iš tinklinės valgyklos – su meksikietiška tortilija. To patiekalo niekada daugiau nenorėčiau ragauti.
Šiek tiek širdį atleido nuo Azijos sušių (aštuoni gabalėliai, 15 Lt). Vietoj ryžių (be temperatūros juk jų neišvirsi) dailiuose suktinukuose yra daržovių ir riešutų masė, ir reikia pripažinti, kad ji puikiai dera prie daržovių ir jūržolių. Valgyčiau šį patiekalą ir vėl.
Dviese už pietus sumokėjome 72,60 lito ir arbatpinigius (tiesą sakant, sušius parsinešėme namo, nes skrandžiai buvo jau pilni, todėl prie tos pačios sumos galėtume priskaičiuoti ir trečią valgytoją).
Ar norėtume grįžti? Nelabai, nebent dėl to žalio energinio gėrimo ir sušių. Nors jausmas prisivalgius žalio maisto man visiškai nepatiko. Pasijutau žiurkėnu. Ar tai maistas kiekvienam? Ne. Ar galima be terminio apdorojimo padaryti geriau? Galbūt, bet, man regis, šiame žanre jie padarė viską, ko iš jų buvo galima laukti. Tiesiog labai jau žanras specifinis.
Trys žąsys iš penkių.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
