Edita su vyru ir dar beveik dešimties moterų kompanija į maisto kultūrai pažinti skirtas keliones leidosi jau penktą kartą.
„Į pirmą kelionę tik aš vykau su vyru. Jis vienas buvo pagerbtas tarp moterų. O dabar jau pats nenori įsileisti konkurentų“, – juokėsi E.Mildažytė.
Norinčius pakeliauti po tokias mitybos kultūra garsėjančias Europos valstybes kaip Ispanija, Prancūzija, Italija pavyko suburti išskirtinių kelionių biuro direktorei Violetai Kleinienei.
Vos 3–4 dienas trunkančių kelionių metu ne tik rengiamos ekskursijos, patiekalų degustacijos, bet ir lietuviai patys ruošia patiekalus kartu su geriausiais vietos restoranų vadovais.
Vos prieš dvi savaites kompanija lankėsi Šiaurės Rytų Ispanijoje, Baskijoje, San Sebastiano uostamiestyje.
Miesto restorane „Ziaboga“ kartu su jo vadovu Alexu Barcenilla, tradicinės baskų virtuvės puoselėtoju, kepė karvelius. Pasirodo, baskai labai mėgsta laukinių gyvūnų ir paukščių mėsą.
„Valgoma tik balandžio krūtinėlė, ji rausva. Kepto balandžio skonis priminė neiškepusią žąsį ir dar be druskos. Man paprasta antis skanesnė.
Juokėmės, ar tik mums nepapuolė lietuviški pro Ispaniją migravę ir sumedžioti paukščiai, – su šypsena pasakojo E.Mildažytė. – Taip pat ruošėme šernienos troškinį, elnienos nugarinę ir jautienos kepsnį. Aišku, ir desertą – pyragą su plikytu kremu.“
Kadangi lėktuvas nusileido Bilbao mieste, keliautojai turėjo galimybę apsilankyti garsiajame Guggenheimo muziejuje, kuriame eksponuojami Ispanijos ir užsienio menininkų darbai, o po pietų jie jau skanavo tradicinius šalies šaltuosius užkandžius.
„Pirmoje stotelėje gavome paragauti krevečių, kitoje – moliuskų. Atliekas, likusias nuo moliuskų, reikia mesti į specialiai paruoštą lovį.
Mums paaiškino, kad jei lankydami barus pastebėsime, jog ant grindų primėtyta panaudotų servetėlių, vadinasi, baras populiarus ir reikia drąsiai į jį eiti“, – patirtais įspūdžiais dalijosi E.Mildažytė.
Turo metu lietuviai pateko į aukštosios kulinarijos barą, kuriame ragavo šaltųjų užkandžių iš sūdytų ir lengvai parūkytų menkių. Kitą dieną važiavo per tris vyno gamyklas bene žinomiausiame Ispanijos La Riochos regione, o trečią kelionės dieną aplankė turgų.
Tokia yra kiekvienos išvykos tradicija.
„San Sebastiano turgus išsiskiria žuvies ir jūrų gėrybių gausa. Tokio puikaus tuno, kokį mačiau ten, dar nebuvau mačiusi.
Ir jo kilogramas kainavo tik 9 eurus (vos per 30 litų).
Turguje gausu įvairios paukštienos – ančių, viščiukų, jų kainos priklauso nuo to, kaip jie buvo auginami, kuo lesinami.
Ankštame narvelyje užaugintą viščiuką gali įsigyti mokėdamas 4 eurus (apie 14 litų) už kilogramą, lesintą kukurūzais – už 12 eurų (apie 42 litus) už kilogramą, o už geresnį, mitusį grūdais, turi pakloti jau 17 eurų (beveik 60 litų) už kilogramą“, – skaičiavo Edita, pastebėjusi, jog baskai ekonominės krizės, atrodo, nejaučia.
O pagrindinis vietos gyventojų kasdienis patiekalas – jūrinė lydeka. Taip pat mėgstamos menkės.
Pirmosios Editos kompanijos kulinarinės kelionės maršrutas prieš šešerius metus driekėsi per Liono miestą Prancūzijos rytuose ir jauno vyno Božolė (pranc. k. Beaujolais) regioną.
Gurmanišką maistą mėgstanti smagi kompanija iš pradžių nelabai įsivaizdavo, kur važiuoja. Keliautojams teko pabendrauti su garsaus Prancūzijos virtuvės vadovo Paulio Bocuse’o mokiniu Jeanu Marcu Villard’u.
Būdami Lione jie apsilankė šio meistro mokykloje „Atelier de Cuisine Gastronomique“.
Tikros prancūzų virtuvės atmosferoje kartu su profesionalu lietuviai ruošė moliūgų sriubą su jūrų šukutėmis, paskanintą lazdynų riešutų aliejumi, jūrų velnius su artišokais šafranų padaže, kepė kriaušių pyragą ir darė putėsius.
Vėliau lankydamiesi Marselyje lietuviai virė legendinę Marselio žuvienę. Senais laikais tai buvo vargšų sriuba, ją žvejai virdavo iš turguje parduoti netinkamų smulkių žuvų.
Ilgainiui žuvienės sudedamųjų dalių sąrašas ilgėjo, o galiausiai restoranų vadovai ją pavertė didingu patiekalu.
Marselio žuvienę ypač išpopuliarino rašytojas Alexandre’as Dumas: visiems pasakojo, kokia skani sriuba verdama jo draugo smuklėje.
Lietuvių kompanija šią ypatingą žuvienę virė viename garsiausių Marselio restoranų „Miramar“, padedami žymaus Prancūzijos virtuvės vadovo Alaino Ducasse’o mokinio Christiano Buffos.
Viena sriubos porcija yra skirta dviem žmonėms.
Tai tarsi ir pirmasis, ir antrasis patiekalas vienoje lėkštėje, nors paprastai ši sriuba patiekiama taip: atskirai žuvys, atskirai – sultinys. Prie sriubos patiekiama skrebučių su aštriu česnakiniu majonezo padažu.
„Kaip tik jį pagaminti man ir buvo patikėta. Majonezą išsukau iš trijų butelių aliejaus.
Po to savaitę nejaučiau rankos“, – pasakojo E.Mildažytė.
Lietuvių kompanija tąkart Marselio žuvienę ruošė visiems restorano lankytojams, tad reikėjo nemenko kiekio produktų – 4 kg įvairios žuvies, 1,5 kg skorpionžuvės, 1 kg jūrinių ešerių, 6 ungurių, 3 kg krevečių, 6 jūrų velnių.
Į šią žuvienę taip pat dedama daug daržovių – svogūnų, česnakų, pomidorų ir būtinai anyžiaus, taip pat daugybę kitokių prieskonių.
„Buvau apstulbusi, kiek virtuvės vadovas į sriubą supylė šafrano. Tuomet tapo aišku, kodėl patiekalas restorane kainuoja net 75 eurus (per 260 litų)“, – šyptelėjo E.Mildažytė.
Prieš trejetą metų Edita su beveik nekintančia kompanija lankėsi Šiaurės Italijos regione Emilijoje-Romanijoje.
Jis garsėja ne vien automobilių pramone. Iš šio regiono yra kilęs sūris parmidžanas.
„Tokio sūrio Rokiškyje nepagaminsi. Tam reikia specifinės vietos“, – įspūdžiais dalijosi E.Mildažytė.
Dar Romos imperijos laikais šis regionas buvo itin drėgnas, išsidėstęs buvusio jūros dugno vietoje, su natūraliai susiformavusiais sūraus vandens urvais.
Į tuos urvus anksčiau dėdavo sūrį, iš kurio sūrus vanduo ištraukdavo drėgmę ir jis išsausėdavo. Sūriu buvo maitinama imperijos kariuomenė.
Tik apsilankiusi sūrio gamyklose E.Mildažytė suprato, kodėl šis sūris toks brangus ir taip vertinamas. Kiekvienas jų turi savo numerį, sertifikatą, viskas griežtai kontroliuojama.
Edita su kompanija nepraleido progos įsigyti nors po gabalėlį šio dešimtis eurų vos už 100 gramų kainuojančio sūrio.
Būdama Italijoje ji tiek prisiskanavo šio sūrio, kad, kaip pati sakė, grįžo su sustojusiu skrandžiu.
„Parmidžano jie deda ir į tešlą, ir į įdarą, dar gausiai pabarsto ant patiekalo viršaus, valgo su batonu ir užgeria vynu.
Pietiečiams maisto kultūra yra tarsi religija, jie visada maitinasi vienodu metu, maisto gaminimui skiria labai daug dėmesio. Valgo keletą valandų, o darbas gali palaukti. Mes, lietuviai, darome atvirkščiai – neretai prabėgomis pasitenkiname greituoju maistu, kad spėtume į darbą“, – kultūrų skirtumus palygino E.Mildažytė.
Italijos mieste Modenoje E.Mildažytė sužinojo vyno acto gaminimo subtilybių.
„Stovi išrikiuotos 12 vienodų statinių. Pirmiausia actas supilamas į pirmąją statinę, nugarinamas iki pusės, jo pusė perpilama į antrąją statinę.
Tokiu būdu actas vis nugarinamas, o dalis jo keliauja į kitą statinę, kol vėl pasiekia pirmąją, – procesas užtrunka 12 metų“, – žiniomis dalinosi E.Mildažytė.
Modenos acto skonis jai tarsi stebuklas – saldus, aromatingas, lipnus kaip medus. Nedidelį šio acto butelį, kainuojantį apie 50 eurų (apie 175 litus), moteris parsivežė į Lietuvą.
O grįždama iš Prancūzijos miesto Marselio E.Mildažytė su kompanija prisipirko nemalonų kvapą skleidžiančių sūrių.
„Bijojome, kad mūsų iš lėktuvo neišvarytų – kad ir į kiek maišų sūrį buvome susukusios, jis vis tiek skleidė baisią smarvę“, – nejaukią situaciją prisiminė E.Mildažytė.
Po kiekvienos kulinarinės kelionės lietuviams lieka po prijuostę ir sertifikatai.
„Visi virtuvės vadovai nuolat giria mūsų moteris ir stebisi, kokios jos įgudusios ir kaip puikiai susigaudo virtuvėje“, – džiaugėsi E.Mildažytė.
