Japonų ir korėjiečių restoranas „Labuki” įsikūręs raudonų plytų pastate sostinės Didžiojoje gatvėje, visai prie Rotušės, kur kažkada buvo kino teatras, o dabar tuščiais laiptais aidi keli nuomininkai. Nežinau, kaip jums, man tas pastatas visada viduje atrodo toks, iš kurio jau daugelis išsikraustė arba dar ne visi suspėjo įsikelti. Ir neskuba.
Tai liūdna tuštuma: būna tokių erdvių, kurios primena sapnus apie laipiojimus laiptais ir daugelį užrakintų durų. Mano sapnai retai būna tokie.
Pro „Labuki” langus vaizdas smagus (ypač tada, kai lauke dar nešalta: žiemą dideli langai alsuoja speigu), tačiau šį kartą pagalvojau, kad namie valgyti bus dar geriau.
Restoranas pristato maistą į namus, tik dabar neturi kurjerio, todėl kurjeriu pabūsiu aš pats. Ir dar sutaupysiu 10 litų.
Sostinėje „Labuki” garsėja brangumu. Pasakyk Vilniaus sušių mėgėjui šį pavadinimą, ir jis sudejuoja: „Ten labai brangu.”
Skųstis sušių brangumu – tas pat, kaip bėdoti dėl to, kad pirtyje karšta.
Garsus amerikietis kulinaras Anthony Bourdainas yra pasakęs tai, kas daugeliui ir taip žinoma: tokio dalyko kaip pigūs geri sušiai tiesiog nebūna. Kaip ir geros vyriausybės, sauso vandens arba Kalėdų Senelio (atsiprašau, jei ką tik pradūriau jūsų iliuzijų balionėlį).
Pažiūrėsime, ar tas brangumas atitinka kokybę.
Telefonu pasakė, kad paruoš per 40 minučių, taip ir buvo. Dažniausiai Vilniuje, užsisakius sušių, kitame laido gale būna panika ir pasakojimas apie tai, kaip virtuvė labai užsiėmusi (kaip tik šiuo metu).
„Na, nežinau, – tada sako ir mykia kažką apie valandą pusantros. – Jeigu spėsime.”
Antras geras dalykas – normali pakuotė: tokia, kuri atlaikė trumpą kelionę nuo Rotušės iki Bernardinų gatvės. Kelios mažos tvirtos dėžutės.
Dažniau taupumo sumetimais Vilniuje tenka matyti didelius padėklus, kurie gerai atrodo tol, kol padėti ant stalo. Dangtis ant jų nesilaiko, ir jie patys nelaiko savo svorio, todėl antvožas priveržiamas kokiomis nors pagalbinėmis priemonėmis („nė minutės be gumutės”, kaip sakydavo socialinė reklama mano jaunystėje), o kartais būna apskritai be dangčio, apmuturiuojama permatoma plėvele, bet gražiau neatrodo.
Ragaujame. Ryžių kokybę geriausiai galima atskirti iš paprasčiausių ritinėlių: „Kappa” makiai (su agurkais, 7 Lt) ir avokadų makiai (9 Lt už aštuonis ritinėlius).
Žinote, kodėl dažniausiai sušiai gaminami po aštuonis? Standartinis jūržolių popieriaus lapas, susuktas ir supjaustytas, visada dalijamas į aštuonias dalis.
Trumpagrūdžiai ryžiai yra geri, kol tvirtai susukti į mažiausią ritinėlį. Pakrapštęs jauti, kad konsistencija sausoka, jie per birūs. Iki tinkamų sušių ryžių šiek tiek trūksta.
Sudėtingieji ritinėliai dar labiau atskleidžia ryžių paruošimo trūkumus: pavadintieji „Gold California”, nors, sakyčiau, turėtų būti „California Gold” arba „Golden California”. Su lašiša, omletu, avokadais, agurkais, išvolioti žuvų skraiduolių ikruose tikrai ne per geriausiai laiko formą. Kaina – 27 litai už aštuonis.
Ritinėliai „Sakura” (26 Lt už aštuonis) yra geras pavyzdys ir pamoka, kad kiekvienas valgis turi savo pagrindines taisykles, ir jas laužo arba labai drąsūs, arba tie, kuriems jos nerūpi.
Sušio ritinėlyje turi būti vienas pagrindinis sodrus skonis, išraiškos ašis – kokios nors žuvies, jūrų gėrybės, omleto. Kitkas tik papildo.
Čia į vieną katilą sumesta ir krabų mėsa, ir lašiša, ir dar ant viršaus – lašišinių žuvų ikrai. Negerai. Jie kovoja tarpusavyje ir pasimeta, ir nė vienas nebūna nugalėtojas.
Ikrai, ačiū Dievui, ne tie ištižę Šalčininkų pakavimo, kuriuos Halės turgavietėje visada pardavinėja tas pats įžūlaus veido melagis. Tačiau ir ne stambieji Aliaskos, kurių norėtųsi. Bet norėti niekas neuždraus.
Jūržolių popieriaus tūtelės – temakiai – su krevetėmis ir avokadais (13 Lt už vieną) ir unguriu (18 Lt) neleidžia pasidžiaugti neblogais įdarais: pats jūržolių lakštas kaip guminis. Jis toks neturi būti.
Arba ilgai laikytas atplėštame pakelyje ir prisisiurbė drėgmės, arba paprasčiausiai yra ne geriausios kokybės. Ungurys ne fantastiškas, bet ką jau darysi, net Londone retai gausi gero ungurio, dažniausiai – bedvasį konservuotą giminaitį.
Gunkanai – vertikalieji sušiai, kur jūržolių popierius laiko įdarą kaip gėlių vazonėlis (su tunu, 16 Lt už du), mums patinka labiau, bet turbūt dėl to, kad aitrus padažas, sumaišytas su kapotu tunu, maskuoja žuvies netobulumą. Taip, jie labai aitrūs.
Bet tai labai reta sušių rūšis, ir tikrai būtume laimingesni, jei restoranas stebintų būtent klasikiniais receptais, nes pagal juos kritikai vertina kokybę. Tai yra aš kokybę vertinu pagal juos, o kadangi aš kritikas, tai taip ir išeina.
Nigiriai, patys paprasčiausi iš sušių (ranka suspaustas ryžių gumulėlis su šlakeliu vasabių masės ir gabalėliu žuvies ant viršaus), visada yra geriausias kokybės testas.
Čia ryžiai tie patys kaip ir kitur (per birūs), tačiau liūdina tai, kas ant viršaus. Jūrinis ešerys (7 Lt už ritinėlį), tunas (15 Lt už du ritinėlius) ir jūrų šukutės (9 Lt) jau seniai pamiršo apie jūrą ir prisimena vien šaldiklį.
Išvaizda – pavargusi, apsiblaususi, o šukutės dar ir muilinos konsistencijos.
Visi patiekalai valgomi, higienos tarnybos neprisikabintų, tačiau aš pavalgęs nesėdau rašyti laiško mamai apie fantastiškus potyrius valgant šį maistą. Vis tiek lietuviška, nors ir kiek arčiau teisybės, bet nepakankamai arti.
Kelionė tolima, o aš labai vėluoju, kaip dainavo bičiulis Arvydas Vilčinskas – nežinau, ar kada Vilniuje mane sušiai patenkins iki tol, kol pas save pietauti pasikvies Aukščiausiasis.
Geros dėžutės, negailint įdėta žaliųjų krienų, sojų padažo ir marinuotų imbierų, – viskas gerai, bet tobulų ryžių ir šviežuma spinduliuojančios žuvies tai neatstos.
Keturiese pavalgėme negausius pietus, paties parsigabentus namo, už 158 litus. Trys žąsys iš penkių.
