Nutaisę intelektualų veidą pritariančiai linksite, tačiau mintyse greičiausiai galvojate: kai taip įmanoma? Pasirodo, įmanoma. Geriau susipažinus su vyno kultūra tampa nesunku spręsti apie vyną ir iš jo spalvos, sodrumo, kvapo.
Tapti tikru profesionalu nėra lengva, pasirinkus tokį kelią laukia ilgas mokymosi procesas. Tačiau tie, kurie jau iššoko į važiuojantį traukinį ir kaip reikiant susidomėjo, pirmiausia ima lankyti someljė kursus. Nuo kelių mėnesių iki kelerių metų trunkančiose paskaitose supažindinama su svarbiausiomis vynuogių veislėmis, vynuogių regionais ir jų ypatumus. Užsiėmimuose ypač lavinami uoslės ir skonio receptoriai – tai leidžia pažinti vyną visomis juslėmis: ir kūnu, ir protu.
Tačiau norint tapti tikru vyno ekspertu, vien someljė kursų nepakanka. Pasak „Alitos“ technologės Margaritos Lovkienės, reikia turėti jautrias jusles. „Domėtis vynu reikia visapusiškai: keliauti po vyno kraštus, vyno iš skirtingų regionų, skirtingų vynuogių derliaus metų degustavimas. Lietuva neturi savo vyno auginimo tradicijų, vynuogynų, todėl visavertiškai pažinti vyną galima tik vykstant į vyno kraštus Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje ir kitur“, – įsitikinusi ji.
Svarbu žinoti ir kelias skonio lavinimo subtilybes. Pavyzdžiui, teisinga degustacija prasideda nuo taisyklingo putojančio vyno taurės laikymo rankoje. Pasak M.Lovkienės, priešingai negu degustuojant brendį, jokiu būdu negalima laikyti taurės už indo dalies, kuriame yra gėrimas. „Bet koks vynas, taip pat ir putojantis, degustuojamas tam tikroje temperatūroje, o gaudamas mūsų kūno šilumą per delnus, vynas keičia savo skonines savybes. Nebūtina galvoti, kad taurę reikia laikyti dviem pirštais – tai nepatogu“, – sako ji.
Ir nors filmuose neretai galima pamatyti dviem pirštais laikomą taurę, pratika rodo ką kitą. Daugelis vyno mėgėjų taiko „penkių pirštų kombinaciją“, kai du pirštai laikomi po taurės padeliu, trys – viršuje. Tokiu būdu laikant taurę galima ir vaikščioti ir kalbėti ar kelti tostus, nesibaiminant, kad gėrimas išsilies, o taurė – suduš.
Degustuojant pirmiausia įprastai įvertinama gėrimo spalva. Ji neturi būti tamsi, nes tamsiai geltona byloja apie vyno oksidaciją, o tai yra labai blogas požymis putojančiam vynui. Vėliau kreipiamas dėmesys į burbuliukus. Jie turi intensyviai burbuliuoti ir taurės paviršiuje sudaryti vadinamą „žiedelį“. „Lengvai pasukus taurę įvertinamas aromatas, gurkštelėjus – skonis, poskonis. Aromato ir skonio apibūdinimai įvairiausi – nuo vaisių, grietinėlės iki duonos plutelės, gerai išdirbtos odos tonų“, – pasakoja technologė.
Išmokti šių ir panašių dalykų nėra lengva. Tačiau turint vadinamą Dievo dovaną – nesunku. Reikia tik noro ir užsispyrimo. Ne vienas someljė, paklaustas, kaip jam pavyksta taip parastai apibūdinti vyno skonį, nusijuokia sakydamas, kad dar prieš keletą metų apie vyną žinojo palyginti mažai. Tačiau kas vakarą uostydamas specialią kvapų paletę, jis užrištomis akimis ilgainiui gali pasakyti, ar vynas kvepia vaisiais, ar uogomis, ar medžiu, ar medumi, ar dar kuo nors kitu. Visko galima išmokti. Atpažinti vyną – taip pat.
Parengė Monika Svėrytė
