Norint iškepti idealų prancūzišką blynelį, reikia žinoti keletą taisyklių:
Produktai turi būti kambario temperatūros.
Miltai – persijoti.
Naudojamas sviestas ir pienas – šilti (tik tuomet tešla gausis tiršta kaip grietinė.).
Prancūziško blynelio sudėties karaliai – tikras sviestas, kuris suteikia lietiniui traškumo, plonumo ir gražią auksinę spalvą bei meilė.
Tai senovinis valgis, turintis aiškiai išreikštą skonį ir daug vitaminų. Prie šio blyno puikiai tinka visi įdarai: tiek šaltos salotos, tiek karšta vištiena ar kepti baravykai, pagardinti grietine.
Kadangi kvietiniai miltai XIV-XV amžiuje būdavo tik ant kilmingųjų stalo, o prastuomenė tenkinosi grikių, badmečiu net ir žolių sėklų miltais, prancūziški blyneliai iš kviečių pradėti kepti tik XIX amžiuje, kai valstiečiai šiek tiek prakuto ir savo racioną galėjo paįvairinti.
Viskas radikaliai pasikeitė 1895 metais, kai Henris Charpenteris, kartu su savo dėde – žymiuoju virtuvės šefu Augustu Escorffieriu, tikra legenda tarp visų laikų virėjų, pirmuoju susisteminusiu prancūziškos virtuvės receptus ir davusiu pagrindą šiuolaikinei moderniai prancūziškai virtuvei – išvyko į Monaką dirbti „Cafe de Paris“. Tuo metu prancūziško blynelio pavadinimas imtas dažniau vartoti kaip desertinis patiekalas po vakarienės ar rytinis užkandis prie kavos, tad atsirado galimybių įvairioms gurmaniškoms interpretacijoms.
Vieną vakarą Velso princas desertui užsigeidė prancūziško blynelio, tad Henris skubiai paruošė lietinių su karamelizuotu apelsinų padažu ir pavadino šį patiekalą „Suzete“ – gražios, jaunos princo kompanionės garbei. Nuo to laiko Crepe Suzette tapo geidžiamiausiu prancūzišku desertu.
