Pirmąkart į Vilnių virtuvės meistras 47 metų A.Zucca atvyko 2011-ųjų sausio mėnesį. Suomijoje jis sutiko grupelę lietuvių, kurie pakvietė pasisvečiuoti jų šalyje.
Nusprendusiam vykti į Vilnių Antonio teko išgirsti įvairiausių gąsdinimų, kas jo laukia kone laukiniame krašte – Lietuvoje.
„Tačiau vis tiek apsisprendžiau atvykti. Gąsdinimai, kad čia labai blogai, man buvo nė motais, – kalbėjo Antonio. – Helsinkyje suomiai purtė galvą ir atkalbinėjo mane nuo išvykos į Vilnių.
O kai pamatė, kad nepavyks perkalbėti, kone visi įspėjo būti labai atsargiam. Suomiai lietuviais nepasitiki.“
Atsigavo tik Skandinavijoje
Šiuo metu A.Zucca gyvena Suomijos sostinėje Helsinkyje, tačiau bent savaitę per mėnesį praleidžia Vilniuje, kur vadovauja vieno restorano virtuvei.
Tiesa, vien valgio ruošimu sardas neapsiriboja. Jis jau ne vienus metus vadovauja su rinkodara susijusiems procesams kompanijoje „B & F-AM OY“, kuri bando supažindinti įvairias Europos šalis su Sardinijos kultūra, maistu ir gėrimais.
„Šveicarija, Vokietija, Ispanija, Belgija, – Antonio vardijo šalis, kuriose teko dirbti. – Labai nepatiko Briuselyje ir Vokietijoje. Kokia ten kultūra Vokietijoje? Ši šalis visai neturi kultūros. Aš gyvenau netoli Kelno ir man ten nepatiko.“
Skirtingų miestų kultūra jam padeda tobulėti ir mokytis: „Visą laiką gyvendamas vienoje šalyje niekada netapsi tikru virtuvės ekspertu.“
Iš Vokietijos Antonio vyko tiesiai į Švediją, o skandinavišką kultūrą apibūdina kaip gaivaus oro gurkšnį.
„Buvau ir Estijoje. Joje man labai nepatiko. Nejaučiau, kad noriu ten ką nors nuveikti. Man patinka iššūkiai“, – teigė virtuvės meistras.
Regi šviesią ateitį
Kai sulaukė draugų pasiūlymo apsilankyti Lietuvoje, Antonio kurį laiką svarstė, bet džiaugėsi tokia galimybe: „Pradėjau ieškoti informacijos apie Lietuvą: kokia situacija, politika, žmonės, klimatas.“
„Korupcija Lietuvoje? O ar būtų galima įvardyti bent vieną pasaulio šalį, kurioje jos nėra? Aš kilęs iš Sardinijos, iš Italijos. O kuo ji garsi? Mafija. Kas gi nežino itališkos mafijos?
Bet juk tai nereiškia, kad visi italai yra mafiozai, – dėstė sardas. – Man, kaip verslininkui, svarbiausia – įstatymai, kurie leistų plėtoti verslą.
Be to, tikiu, kad situacija Lietuvoje tampa palanki verslui. Juk ne veltui čia investuoja vis daugiau įmonių iš Skandinavijos.“
Antonio tiki, kad po dešimties metų Lietuvoje gyvens gerokai daugiau žmonių iš užsienio, kurie norėtų ką nors gera nuveikti būtent šioje šalyje.
Jis taip pat pastebi, kad Lietuva šiemet labai sustiprėjo ekonomiškai: „Šie metai buvo daug geresni Lietuvai nei Italijai ar Ispanijai.“
Kavinės – itališko stiliaus
Antonio apie maistą gali kalbėti valandų valandas.
„Nenoriu būti profesionalus vien uždirbdamas pinigus, aš noriu sužinoti apie maistą kuo daugiau. Tiesa, kartais tai nepatinka mano draugams, – prasitarė sardas. – Kai pastarąjį kartą užsimiršęs kalbėjau apie parmidžaną, buvau griežtai nutrauktas.“
Taip pat jis pastebi, kad kone 90 procentų Lietuvoje esančių kavinių yra itališko stiliaus. Tačiau, paklaustas, ar išties Italijoje viskas taip tobula, kaip atrodo daugeliui žmonių, Antonio tik mosteli ranka: „Toli gražu.“
Anot jo, apie 75 procentus Italijos restoranuose siūlomo maisto – pusgaminiai.
Kaip vieną geriausių pavyzdžių kulinarijos ekspertas įvardijo pietus su motina viename Italijos restorane.
„Viskas atrodė tobula, aplink baltas smėlis, jūra, kol nepaklausiau virtuvės vadovo, kokį sūrį naudojo gamindamas patiekalą.
Vadovas man atsakė, kad fontiną, kurios kilogramas kainuoja 12 eurų (apie 36 litus). Mane tai supykdė, nes jis pamelavo.“
„Jeigu turėčiau vertinti lietuvišką kulinariją dešimties balų sistema, duočiau nuo 1 iki 5 balų, – kritiškai kalbėjo sardas. – Esu buvęs visuose geriausiuose Vilniaus restoranuose.
Tačiau viename jų, esančiame Pamėnkalnio gatvėje, labai nustebau pamatęs, kaip galima apgaudinėti žmones, kurie nieko neišmano apie maistą.
Pirmiausia man yra svarbu, kad žmonės, kurie ateina į mano restoraną, jaustųsi gerbiami, taigi aš turiu juos gerbti. Jeigu sumokėsi 7 litus, negali tikėtis sulaukti filė ar kokio nors išskirtinio patiekalo.“
Sumokėjo ir už pasakojimą
Kelis mėnesius Antonio dirbo restorane šalia Vilniaus – „Salvete“. Kartą sulaukė 100 litų arbatpinigių vien dėl to, kad kalbėjosi su klientu ir pasakojo apie maistą.
„Ir jis padėkojo, kad puikiai praleido vakarą“, – sakė Antonio.
