Todėl Nidai, tarsi mažam Lietuvos veidrodžiui (smėlio nuzulintam), rašyme apie kulinariją tenka ypatinga vieta. Truputį daugiau nei prieš metus „Laukinės žąsys“ publikavo bendrą vadovą apie valgymą Nidoje, o paskui dar netingėdami atskirai aprašėme beveik visus restoranus, vertus dėmesio, ir net kelis, visiškai dėmesio nevertus. Nes neieškome lengvų kelių.
Kas keičiasi Nidos kulinarijoje? Niekas nesikeičia, ir tai yra blogiausia. Miestelis sustojo laike taip, kad Vilniuje būtų net sunku įsivaizduoti tokią stagnaciją. Be kelių mažų išimčių, bendras aprašymas būtų „arba blogyn, arba prikaltas vietoje“.
Stagnacijos ir sovietinio palikimo atrama lieka, be jokios abejonės, „Ešerinė“ prie marių (Naglių g. 2). Kažkada buvęs jautraus aplinkos prijaukinimo stebuklas ir Baltijos šalių visuomeninio maitinimo pažiba, kurią ne gėda parodyti ir užsieniečiui, ir atvykėliui iš Maskvos, šis restoranas niekur nenuėjo.
Kažkada stebinęs tuo, kad sugebėjo lankytojams patiekti išsvajotą žuvį tešloje ir, o stebukle, keptą duoną su česnakais (kai prieš dvidešimt metų ta kepta duona buvo retas delikatesas), dabar restoranas savo garsiąją šiaudinę rotondą apvilko išskirtinio baisumo plėvele (galbūt nuo lietaus ar vėjo) ir atrodo kaip liaudies meistrų kioskas per vieną iš tų įsipykusių amatų dienų mugių, kad jas visas kur velniai.
„Ešerinė“ turi nepatogiausius (nors, regis, brangiai kainavusius) baldus ne tik pajūryje, bet, ko gero, ir pasaulyje. Metalinės kalinėtos kėdės net nacių koncentracijos stovyklose būtų uždraustos dėl nehumaniškumo, bet šiam restoranui jos – pats tas. Baisiausia, kad tos kėdės yra amžinos: po Trečiojo pasaulinio karo galimai žemės paviršiuje liks tik musės ir šios kėdės. Ir tie neįkandami cukriniai kaštonai, kuriuos gamina vestuvėms.
Prie marių yra vieta, kurios niekas nedievina, tačiau ji nepamainomai ir patikimai nebloga – „Pastogė“ (D.Kuverto g. 2). Pavadinimas yra silpniausia jos vieta: visi painiojasi ir niekas nežino, kaip ją vadinti, todėl sako, kad ten, kur gražiai apsodinta gėlėmis. Anksčiau ši vieta vadinosi „Pašiūre“, paskui tą pavadinimą pasiėmė kita liaudiška užeiga prie autobusų stoties (Naglių g. 20), kuri turėjo geriausių miestelio didžkukulių reputaciją. Kaip yra dabar, aš negaliu patvirtinti, nes cepelinų nebevalgau: man jie pernelyg dietiniai rodosi, net jei su dviguba spirgų porcija. Ne, jei rimtai, na ne vasarinis maistas, garbės žodis.
Visais kaimiškais ir liaudiškais dalykais, kaip ir anksčiau, vaišina „Kuršis“ (Naglių g. 14) – jei norite pamatyti, ar viską pasaulyje galima užkepti su sūriu, tai pirmyn ten. Su maistu galima susipažinti net neprisėdus ir neišleidus nė lito: kvapas sklinda iš tolo, o patiekalus apžiūrėsite lauke sėdinčių klientų lėkštėse. Aš taip ir darau.
Kažkada sujaudinęs didžiąją dalį vilniečių ir užėmęs senąją Nidos valgyklą, restoraną ir koldūninę, vilniškio sintetinio restorano „Kitchen“ klonas (Pamario g. 1) gyvena sau, nors užsidarė dar nesulaukęs vasaros pabaigos (manau, ne dėl komercinės nesėkmės, o tiesiog jiems nusibodo). Sakau – sintetinio, nes patiekalai paimti iš populiariausių receptų knygų taip paraidžiui, kad net akis bado. O dar akis bado, kaip galima gyventi visą vasarą tame šiurpiame pastate, nepasikeitus supuvusių langų rėmų, palaikant autentišką pastato nudrengimą ir nekrapštant voratinklių. Nesupraskite manęs neteisingai, bet žvelgdamas į tą pastatą turiu pasakyti, kad esu matęs ritualinių paslaugų įmonių, kurios yra linksmesnės ir kur labiau norėčiau praleisti vakarą su draugais. Jei turėčiau draugų, that is.
Gerą vardą sugebėjo susidirbti maža kepykla ir kavinė „Gardumėlis“ (Pamario g. 3). Anksčiau virusi puikią kavą, geriausią Nidoje, dabar kažkokiu būdu sugeba ją pagaminti beveik blogiausią (ji būtų blogiausia, jei ne „Kuršmarių vila“ Preiloje, kuri pirmauja). Bandelės su dešrelėmis ir kibinai vis dar verti dėmesio. Dėl to vis dar verta sustoti pakeliui prie jūros (visi išmanantys vaikščiojimą prie jūros, kaip šių eilučių autorius, prie jūros visuomet vaikšto D.Kuverto gatve, o ne tuo baisiu keliu pro paštą; kitą vasarą žinokite ir nereikės stebėtis, kodėl jus keistai nužvelgia).
Pakeliui prie jūros amžiais nesikeičia ir „Nidus“, restoranas, kur viskas neblogai, tačiau vis būna visokių smulkių paklydimų. Tai nuotykis su garstyčių padažu ant Cezario salotų, tai baigiasi tinkami indai pateikti fahitoms (meksikietiškiems blyneliams) – šiais laikais juos tenka susukti pasidėjus ant kelių, kaip tuos garsiuosius Kubos cigarus. Aš laikiau ore, ore ir suvyniojau, ir sugebėjau neapsidrėbti, o tai savaime yra pasiekimas. Ši vieta yra viena brangesnių ir kažkodėl godojama tų lankytojų, kurie labai mėgsta vieni į kitus spoksoti. O gal čia tik į mane spokso: kažkokie žmonės praeidami garsiai prunkštė, žiūrėdami į mūsų staliuką. Matyt, stebėjosi, kad tiek mažai užsisakėm.
Tiems, kas pasiilgo šiek tiek geresnio maisto, neišeis aplenkti ir „Seklyčios“, ne taip seniai aprašytos (Lotmiškio g. 1). Geresni indai ir įrankiai, šiek tiek didesnės kainos ir puikus vaizdas į marias, tačiau net pusrytinis omletas yra loterija – vieną dieną puikus, oringas, išpūstas, kitą dieną – parodija. Ir paraidinio verslo pavyzdys: jei nori omleto su daržovėmis, bus su daržovėmis, jei norėsi su kumpiu ir sūriu, daržovės garnyrui nėra numatytos. Kad gyvenimas nepasirodytų per geras. Aš valgiau kiaušinienę, kuri galėtų savo riebalais pasidalyti su keliomis aplinkinėmis kiaušinienėmis, ir dar liktų sočiai. Jei žinote, ką noriu pasakyti.
Geriausi poilsiautojui šį sezoną (ir, tikėtina, kitą irgi, nes naujai atsiradę, kaip „Tuborg Beach Bar“, Nidos-Smiltynės plentas 7, nieko stebėtino nesiūlo) yra du restoranai, pasiruoškite netikėtumui.
Pirmasis yra „Grill Bar“ (Naglių g. 14a), anksčiau buvęs „Sensus Grill & Wine“. Nors padavėja labai stropiai aiškino, kad čia visai kitas restoranas, o ne vien pavadinimas, jis neatskiriamas nuo senojo taip pat, kaip negalėtum atskirti rūkytų karšių dviejuose skirtinguose kurorto kioskuose. Jie vienodi: vienodas valgiaraštis, vienodas skanios ant grotelių kepamos mėsos kvapas ir lygiai taip pat, kaip praėjusiais metais, bandymas užsakyti vyną yra panašus į žaidimą su padavėju (dažniausiai norimas vynas jau būna pasibaigęs). Net alų lygiai taip pat kartais atneša netinkamoje taurėje, kaip ir 2012-aisiais. Vienu žodžiu, drąsiai skaitykite senąją recenziją.
Žinau, nustebsite, o gal net įtarsite kokią nors klastą, tačiau reikalingiausias poilsiautojui ir visų dažniausiai aplankomas restoranas Nidoje yra, kaip bepasuksi, „Čili pica“ prieplaukoje (Naglių g. 16). Taip, tai didelio tinklo dalis, taip, spjaudykitės, kaip norite, tačiau jis nuosekliai jaukiausias, populiariausias ir geriausiai prognozuojamas restoranas iš visų. Ir picos, šiaip jau, ne tokios blogos Lietuvos kontekste. Vakare ten gerti gėrimus, žiūrint į jachtas, yra, ko gero, geriausias kulinarinis potyris nelabai iš koto verčiančioje Nidoje.
„Laukinėse žąsyse“ turime kelis kriterijus restoranams įvertinti. Vienas jų yra toks: jei vienas ar kitas restoranas užsidarytų, ar labai jo stigtų miestui? Ar pasidarytų miestas ar miestelis smarkiai nykesnis? Nidoje, deja, reikia pasakyti, kad labiausiai visi pasiilgtų būtent šios negudrios picerijos.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
