Gerai japonų virtuvei beviltiškai trūksta geros žuvies, ir dar yra tas klaikus lietuviškas užsispyrimas gaminti sušius su Filadelfijos tepamuoju sūriu, kad būtų pigiau ir sočiau.
Galėtų būti kokios nors sankcijos, kad tą sūrį uždraustų gabenti į japonų restoranus. Kaip alkoholį draudžia pardavinėti prie mokyklų.
Apie Korėjos virtuvę negaliu nieko gero pasakyti, mat ir pačioje Korėjoje stengiausi ją pamėgti ir man tai nepavyko.
Korėjos virtuvė iš esmės yra rauginti kopūstai su aitriaisiais pipirais (ir dar šunys, pasakysite jūs, bet net ir Seule kepsniuką iš keturkojo draugo rasti sunku, mat tai retas ir egzotiškas patiekalas). Man neįdomu tie kopūstai, aš ir Lietuvoje nelabai prie jų linkęs.
Tailando virtuvei labai trūksta autentiškų virėjų iš Tailando, nes ją į Lietuvą daugiausia atveža mūsų tautiečiai entuziastai keliautojai, iki širdies gelmių pamėgę aitrias sriubas ir kokosų pieną. Jų kelionės didžiausias laimėjimas – tai aiškinimai, kad tikros tajų sriubos Lietuvoje nerasi.
O Kinijos virtuvė atėjo į Lietuvą netinkamu metu ir netinkamu būdu. Tai pirmoji posovietinė užsienio egzotika, užtaisyta krakmolu ir cukrumi, papuošusi seniai neremontuotų pastatų pirmuosius aukštus raudonais žibintais ir geltonais kreivasnukiais drakonais ir greitai įsitvirtinusi kaip „nebrangus, sotus maistas”.
Daugelis mūsų kinų virtuvės mėgėjų ją vertina taip, kaip cepelinus ir tarkius: kad būtų kuo pigiau ir kad užkirtęs negalėtum atsikelti nuo kėdės.
Atrodytų, nekokia perspektyva naujam Azijos restoranų tinklui „Soya”, kurio pirmasis restoranas atidarytas Klaipėdoje. Jų valgiaraštis būtent šioms keturioms virtuvėms ir atstovauja: kinų, japonų, korėjiečių ir tajų. Mes nuėjome į jų antrąjį restoraną sostinėje.
Vilniaus „Soya” yra Žirmūnuose, kur aplinka lauke blizgesio nei žada, nei duoda. Nieko baisaus, užtat erdvu.
Interjeras greičiau santūrus nei prabangus ir man labiausiai priminė didelio viešbučio prie oro uosto „etninį” restoraną kur nors Seule arba Tokijuje. Ten visada būna kas nors tiems, kurie nori truputėlio egzotikos, bet į miestą važiuoti tingi. Man tinka. Pretenzijų neturiu.
Paragaujame sušių (rinkiniai nuo 10,90 iki 69,90 lito). Nenoriai pripažįstu, kad jokių pretenzijų nėra (nenoriai, nes kur jau man kas nors įtiks).
Ryžiai tinkami, lipnumas geras, o žuvis ant viršaus tokia, kokios geriausios galima tikėtis Lietuvoje. Geresnės, žinoma, irgi galėtų atskraidinti, bet šalyje ne itin daug norinčiųjų mokėti kokius 300 litų už sušių rinkinį, todėl jos ir nėra.
„Soya” irgi turi sušių su Filadelfijos sūriu, bet galima pasižiūrėti į valgiaraštį ir jų tiesiog neužsakinėti. Taip ir padarėme.
Vos apkepta ir plonai supjaustyta lašiša „Sake Tataki” (17,90 Lt) mums ypač patiko. Pagrindinė patiekalo idėja – vos lašelis terminio apdorojimo – čia buvo įvykdyta puikiai.
Agurkų ir jūros kopūstų salotos (8,90 Lt) buvo gaivios ir man priminė vaikystę, kai kažkur prie Murmansko, keliaudami su tėvais, aptikome parduotuvėje konservuotų jūros kopūstų (tiesą sakant, „aptikti” nėra tinkamas žodis, nes tuščiose lentynose viskas buvo matyti ir neieškant).
Tą kartą, prieš tris dešimtmečius, man aliejingas jūros augalų skonis visai nepatiko, o dabar buvo labai gerai.
Traškūs baklažanai (13,90 Lt) nepadarė jokio įspūdžio: jie nebuvo traškūs. Pernelyg arti dešimčių kinų restoranų, kur valgiaraštis skelbia „trašku”, o viskas plaukioja padaže.
Pernelyg arti įprastinės Rytų Europoje pamėgtos kinų virtuvės nuobodybės buvo „Gong Bao” vištiena (14,90 Lt). Mažai išskirtinumo, nepaisant to, kad sojų ir sezamų padažas buvo tinkamo tirštumo ir skonio, o ne pernelyg prisaldintas ir sutirštintas, kaip kartais būna.
Pakylėjimo jausmą suteikė du patiekalai. Traškūs vištienos skrandukai (9,90 Lt), kaip tikino padavėja, – populiariausias iš visų patiekalų, nes prie šalto alaus triauškiasi taip, kad neįmanoma sustoti.
Jie man pasirodė tikrai puikūs ir dviem galvomis aukščiau už tai, ką esu ragavęs kituose Vilniaus restoranuose.
Kalbama, kad juos žmonės pasiima dideliais kiekiais išsinešti, kad galėtų krimsti prie pigesnio alaus iš parduotuvės, nors, žinoma, traškantys patiekalai, paimti išsinešti ir patekę į uždarą talpyklą, labai greitai nustoja būti traškūs.
Tačiau vakaro viršūnė buvo kalmarai „Zi Ran” (maža porcija – 17,90 Lt) – su salierų stiebais ir sojų daigais, apibarstyti aitriųjų paprikų kruopelėmis ir kuminų sėklomis. Tai buvo trašku, sūru, kvapu ir tikrai geriausia, ką aš per pastaruosius dvejus metus radau Rytų restoranuose Lietuvoje.
Trise sumokėjome už maistą 183,09 lito ir arbatpinigius (tiesą sakant, išbandyti pasiėmėme visko per daug ir dalį maisto parsinešėme namo).
Mano galva, didžiausia rizika tinkliniam restoranui – galimybė po truputį atitrūkti nuo aukštų standartų, nustatytų iš pat pradžių, kai geriausi patiekalai virsta vidutiniais, smulkios klaidelės mutuoja į sistemines klaidas, ir restoranas pasijunta priartėjęs prie savo misijos pabaigos.
Tačiau čia kol kas tai neįvyko, todėl avansu prognozuoti degeneraciją būtų absurdiška ir negeranoriška. To ir nedarysiu.
Gerai pasiskaičius valgiaraštį ir pagalvojus, kas iš keturių Azijos virtuvių jums priimtina, iš čia galima, regis, išeiti nenusivylus. Restoranui „Soya” skiriu keturias žąsis iš penkių.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
