Pasistenkite atsigauti nuo šoko, jei tai jus suglumino, ir pagalvokite apie tai, kad tai yra pirmiausia didelė galimybė – visi tie žmonės, sunešantys restoranams pinigus kiekvieną dieną.
Didžiausia restorano „Seklyčia” problema yra jo pavadinimas. Iš kur tas Nidos potraukis prie liaudiškos nevalyvos kaimo buities simbolikos? Seklyčia, pašiūrė, pastogė, po vyšniomis, prie supuvusio suolo... O gal – aludė „Neplautas ąsotis”?
Nida visai neturi sąsajų su mėšlinais batais. Joje reikėtų pabrėžti švyturį ant kopos, jachtas prie krantinės, baltą smėlį. Tai miestelis tarp dviejų vandens telkinių, o ne kažkokia kolūkinė-etnografinė vargo vakarienė.
„Cezario” salotos (16 Lt) gerai nenuteikia. Nors sudedamosios dalys iš esmės neblogos (žaluma ne kažin kokia, bet sunku norėti geresnės) ir padažą atneša atskirai, kaip paprašyti, ir net čiobrelių šakelė įsmeigta, tačiau mano kantrybę nugali įnirtingas pomidorų kišimas į klasikinį receptą.
Bet dar pažiūrėsime, kas ką įveiks. Aš nesitaikstysiu. Aš išmokiau Lietuvą nekarpyti servetėlių trikampiais, tai gal išmokysiu ir pomidorų nekrauti į „Cezario” salotas.
Jų nėra nei klasikiniame, nei alternatyviuose receptuose. Pomidoras yra per rūgštus šiam patiekalui. Bet lietuviai taip mėgsta pomidorus, kad gali pamanyti, kad jie – slapti išeiviai iš Viduržemio jūros regiono. Ir kad kiekvieno jų prosenelių vardai buvo Lorenzo, Jose arba Juanas Felipe.
Brusketa (itališka duonelė) su kumpiu ir daržovėmis (21 Lt) yra geras ir tinkamai paruoštas patiekalas – vienas geresnių pusryčių variantų visoje Nidoje. Jame – ir nepigi mocarela, ir ant grotelių kepta paprika, ir bazilikai, ir ypač pesto padažu išteptas skrebutis. Kai atsibos kitur valgyti omletus ir taukuotas kiaušinienes, pabandykite šio patiekalo.
Kalmarai (17 Lt) nenudžiugino. Ne, jie nenuvylė labai baisiai, tačiau galima ir geriau. Gruzdinimo riebalų likę per daug – reikėtų jiems nors minutę pailsėti ant popierinio rankšluosčio.
Pats kalmaras tikrai ne iš geriausių, kuriuos teko valgyti. Nebrangus, kietokas, bet už labai gerą niekas juk nenorės mokėti trigubai daugiau. Kiek moki, tą ir gauni.
Sausoka ir tikrai nerausva buvo antiena (60 Lt). Tačiau problema buvo kita. Trijų rūšių saldumo – anties antpilo, kuskuso ir kriaušės su migdolais – derinimas nebuvo nei subtilus, nei pateisinamas. Toks saldumo perteklius sunaikino antį.
Jautienos didkepsnis – raudona mėsa su svogūnais ant viršaus turėtų būti tikras mėsėdžių džiaugsmas. Iškeptas taip, kaip buvo paprašyta, – vidutiniškai. 55 litai už kepsnį tikrai nebrangu, bet buvo blankoka. Ir vėl – kiek moki, tą ir gauni. O daugiau mokančių nelabai yra, tai ir nulemia visą vaizdą.
„Seklyčia” yra vienas geriausių Nidos restoranų, kuriame aptarnavimas geresnis už vidutinį, neblogas pilstomo vyno pasirinkimas, kokybiškesni indai ir įrankiai ir labai dailūs kambariai viduje. Kai geri orai, visi net negalvodami sėdi lauke, iš kur matyti pušynas ir tolumoje kopa (iš viso restorane telpa apie 160 žmonių).
Tai ir gerai, ir kartu liūdna: jei vienas geriausių restoranų tik toks – tiesiog neblogas, neturintis nieko įsimintina, be ugnelės ir ypatingos meilės, tai labai daug nelinksmų dalykų galima pasakyti apie likusį kulinarinį miestelio kontekstą.
Keturiese sumokėjome 250 litų ir palikome arbatpinigių. Skiriu keturias žąsis iš penkių. Be šio restorano, kad ir netobulo, nykioje Nidos smėlynų kulinarijoje būtų dar nykiau.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
