Prancūziška virtuvė man labai patinka – ne tik haute cuisine, bet ir ta rustic, senoji kaimo, kuria pagrįstai gali didžiuotis „Marché de Provence“, esantis visai netoli nuo „Balzac“ – lokacijos prasme. Ne maisto prasme. Ne maisto.
Tačiau po gero pliaukštelėjimo per žandą anais metais „Šekspyro“ restorane (su šeimyna ir ta pačia kompanija) nutariau, kad nėra ko aklai rizikuoti, juolab kad internete atsiliepimai tikrai ne patys geriausi. Nuėjom pavakarieniauti paprastą darbo dieną.
Karštas vasaros vakaras žadėjo malonų pasisėdėjimą jau minėtame vidiniame restorano kiemelyje: nors prie vieno iš, atrodo, 9 staliukų sėdėjo pora lankytojų, visi kiti – beveik visi – buvo rezervuoti. Kaip gerai, pagalvojau, atsiranda įprotis eiti vakarienės nuo 8 val. ir vėliau. Mes atėjome po 7 val. ir mums pasisekė – gavome laisvą stalelį. Netrukus pradėjo rinktis ir kiti – poromis ar didesnėmis kompanijomis.
Nepaisant to, kad kiemelis visai jaukus pasėdėti ir čia negroja jokia netinkama ar per garsi muzika, teko kiek nusivilti padavėja (o gal administratore, nes buvo apsirengusi kitaip nei kitos dvi panelės): atrodė, kad ji dirba pirmą dieną apskritai aptarnavimo sektoriuje, rankos drebėjo paduodant valgiaraštį, balsas buvo toks, kad geresnės širdies nei aš piliečiai mintyse nutarė, jog geriau jai klausimų neužduoti. A, dar apranga – gal specialiai čia taip, bet trūko tik baltos kepuraitės, ir ji būtų atrodžiusi lyg Charlotte Brontë romano herojė, kokia Džeinė Eir, ar panašus XIX amžiaus pastoralinės melancholijos personažas.
Bet aš ne tokia gera, kokie galimai yra kiti lankytojai, todėl varčiau valgiaraštį ir klausinėjau: pasirodo, visko turėjo, net dienos pyragą („na tai ten kišas su kažkuo toks, žinote, nedidelis gabalėlis“ (12 Lt)). Ką gi, užkandžiui užsisakėme naminio prancūziško pašteto su skrudinta balta duona ir salotėlėmis bei kornišonais, o mano širdies draugas norėjo paragaut svogūnų sriubos (9 Lt).
Dar užsisakėme jautienos didkepsnį (čia jis vadinamas Tournedos de Bœuf, o tai reiškia, kad čia turėtų būti galinė jautienos nugarinės dalis) ir avienos nugarinės kepsnį (abu po 49 Lt).
Kadangi lauke buvo šilta, paprašėme įpilti po taurę rožinio (apie vynus klausti geriau nereikia, nes vis tiek nieko nepasako, tik aa ir ėėė). Beje, nebaisiai daug pilstomų vynų jie turi, o mes buteliais dabar negeriame.
Laukti teko ne taip ir trumpai, bet vyno galų gale gavome, tada atkeliavo įrankiai, mus aptarnaujanti panelė pamiršo, kas ką valgys (juk tiek daug svečių prie stalo, o ir šiaip net du iš 9 staliukų buvo užimti, nėra ko čia pykti), drebančiom rankom dėliojo įrankius ir, po keleto minučių atnešusi paštetą ir sriubą, vėl paklausė, kas ką valgys. Kantrybės, sakau sau, nėra to blogo.
Ką gi, gavome teriną – kapotos įvairios mėsos naminį paštetą su paprastom salotom ir duona, indelyje atskirai buvo kornišonai ir alyvuogės (14 Lt).
Viskas būtų buvę lyg ir gerai, bet paėmusi duoną nebesupratau: (a) arba ji buvo paskrudinta ant grotelių ir po to kažkur padėta į sandarų plastikinį indelį; (b) arba ten virtuvėje kažkas pamiršta, kad ta duona buvo padėta kokiam rytdienos Jūratės kotletui minkyti – įmerkta vandenin.
Na, vadinkit kaip norit, bet tokios nesąmonės nesu niekur gavusi – ant stalo atnešta pailga lėkštelė su absoliučiai kitokia duona: dviejų rūšių batonai traškūs, šilti, padėtas prieskoninių žolių sviesto gabalėlis. O gal greičiau šaukštas, nes sviestas buvo toks šiltas, kad jau visai išsileidęs. Gal nuo karštos duonos, gal nuo karšto oro. Bet kokiu atveju, tai gelbėjo blogą mano pašteto baigtį. Pats paštetas tikrai buvo valgomas, bet nebuvo taip, kad mirčiau iš susižavėjimo. Vėliau mačiau, kad kitas staliukas, užsakęs pašteto, gavo lygiai tokią pat šlapią baltą duoną. Matyt, filmavo slapta kamera ir stebėjo, kas ilgiau išsėdės prie stalo nieko nepasakęs.
Svogūnų sriubos turbūt dauguma yra ragavę – aš pirmą kartą paragavau prieš daugiau nei 10 metų Hagoje ir likau nusivylusi. O šita nebuvo bloga, svogūnai buvo skaniai saldūs, sūrumo ir sultinio sodrumo balansas buvo geras, skrebutis, apkeptas sūriu, greitai tirpo karštame dubenyje. Skanu.
Prie pagrindinių patiekalų paprašėme po taurę raudonojo vyno ir gavome. Čia susidūrėme su dar vienu keistumu: lauke buvo 23 laipsnių šilumos, bet vynas buvo dar šiltesnis. Taurės lyg ir nebuvo atneštos tiesiai iš indaplovės, tai ne karštos. Po kiek laiko vynas atvėso iki beveik tinkamo gerti, nors vis dėlto ta kambario temperatūra mūsų laikais buvo 16–18 laipsnių. Papykę gavome kepsnius. Įdomioji dalis prasidėjo.
Mano jautienos didkepsnis (taip, buvau paklausta, kokio noriu, ir taip, po kiek laiko buvo paklaustas ir mano vyras, kokios avienos norėtų) ir abu mes atsakėme, kad norėtume vidutiniškai žalio kepsnio, nes įprastai vis tiek visur jį padaro beveik gerą, o tai, mano manymu, yra geros mėsos gadinimas.
Dar pagalvojau, kad apie padažą tai manęs nepaklausė, todėl iš skonio nusprendžiau, kad čia yra visų galimų trijų (pipirų, raudonojo vyno ir rokforo sūrio) mišinys. Gerai, kad buvo patiektas atskirame inde, nors... šefu – jei taip galima jį vadinti (neabejoju, kad šitoje virtuvėje anaiptol neegzistuoja prancūzo A. Escoffier sukurta sistema) – dėta, būčiau tą padažą suvertusi ant mėsos, kad bent kiek pridengčiau nuodėgulį, kurį gavau.
Pirma, arba mėsa buvo jau apkepta anksčiau ir dabar tik baigta kepti; antra, tam virtuvės dievui gal pasirodė, kad vis tiek „jie nieko nesupranta, nes visi nori gerai kepto mėsgalio“. Bet, žinokit, čia buvo blogesnis variantas: buvo neįtikėtinai sunku mėsą pjaustyti, dar sunkiau kramtyti, ji vėlėsi burnoje, o aš tiesiog girdėjau to velionio jautuko baubimą mintyse – ne dėl mirties, o dėl sudarkytos mėsos.
Bulvių gratinas, šparagai nebuvo blogi, be to, lėkštėje dar buvo keptų vyšninių pomidorų. Tikrai kad „audringa „Balzac“ virtuvės prigimtis“, kaip valgiaraštyje rašoma prie vieno iš patiekalų. Kur jau audringiau.
Kitoje lėkštėje atgulė aviena, o tai yra šiaip jau rizikinga: taip patiekiami ėrienos šonkauliai ar nugarinė, o aviena labiau skirta troškinti ar ilgiau lėtai kepti. Aišku, ir čia buvo persistengta, mėsa buvo guminė, bet kiek mažiau sudeginta nei mano. Vyras buvo visai patenkintas grybų padažu, tačiau bendrai tai buvo visai nieko gero nevertas patiekalas, o ir vaizdelis buvo ne koks.
Suvalgėme vis tiek, kad ir kokie pikti ar nusivylę buvome, juk esame gražiai išauklėti ir skandalų nekeliame. Dar surizikavome su desertu, bet ir čia mums tą vakarą nepasisekė. Kiemelis jau buvo visas užsėstas, žmonės valgė midijas (keistuoliai, juk birželio mėnuo – kas nežino R raidės taisyklės – mėnesiais, kurių pavadinime nėra R raidės, midijos nevalgomos), kai kas salotas – atrodė maždaug taip, kaip mano salotos prie terino.
Nieko įspūdingo, tačiau klientų būrys reiškė dar labiau sulėtėjusį aptarnavimą, tad prie deserto iš karto paprašėme ir sąskaitos.
Desertų sąrašas manęs nesužavėjo, bet jis tiks tiems, kas pasmaguriauti mėgsta labai saldžiai – aišku, yra ir šerbeto, bet vis dėlto pyragai (tarte tatin ar citrininis) ir crème brûlée manęs nedomino, tad pabandėme keptą bananą su įmantriu medaus, grietinėlės, balzaminio acto, razinų, brendžio, etc. padažu ir ledais (13 Lt).
Kažkodėl tikėjausi gauti karamelizuotą bananą, na žinot, keptuvėje ar puodelyje keptą, gabalėliais pjaustytą, nors prancūziškai ir rašoma, kad bus visas, o čia mes gavome juodutėlį su visa žieve keptą bananą su keliais lašais padažo ir gabalėliu ledų. Taip, galimos ir tokios variacijos, bet paragavus, kilo tik viena mintis: bananas buvo jau pajuodęs dar iki kepant, todėl buvo nuspręsta jį kiek įmanoma apdegint ant grotelių, kad tie provincialai nesuprastų. Padažo šaukštelis, ledų šaukštelis. Na, ne tai, ko tikiesi iš prancūzų.
Tai štai, laukėme sąskaitos. Laukėme, vėl laukėme. Panelė, aptarnaujanti kitus staliukus, prišoko ir prie mūsų – jei ne ji, kaži kiek dar būtume laukę. Susimokėjome 189 Lt ir arbatpinigių, bet išeidama tvirtai žinojau, kad nors ir gražus kiemas, daugiau čia nebeateisiu nei viena, nei su svečiais.
Įvertinimas: dvi žąsys iš penkių.
Restoranas „Balzac“, Savičiaus g. 7, Vilnius. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: 11 val. 30 min.–23 val., penktadieniais nuo 11 val. 30 min. iki vidurnakčio, šeštadieniais – nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 21 val.
