Sostinės senamiesčio pakraštyje, Visų Šventųjų gatvėje, įsikūręs „Sofa de Pancho” niekaip nepataikytų į oficialią sėkmės formulę.
Turistų tako nėra – tik mieguistas skverelis, labiausiai mėgstamas kolekcininkų turgelio lankytojų ir tų, kurie nori pigiau senamiestyje pasistatyti automobilį.
Sekmadienį ir pirmadienį restoranas uždarytas. Specialių pasiūlymų ir pigaus prisilakimo variantų irgi nėra. Akcijų kuponų ir talonų niekas nepriima: viskas iš valgiaraščio, ir ne tokia jau studentiška kaina.
Patalpos jaukios, bet panašias turi dešimtys Vilniaus užeigų.
Pagal logikos dėsnius toks restoranas neturėtų ilgai laikytis. Tačiau pagal fizikos dėsnius širšė negali skristi, bet skrenda. Na, gal ne pagal fizikos dėsnius, tik pagal supaprastintus aerodinamikos skaičiavimus, kurie ne visai teisingi ir yra labiau mokslinis folkloras.
Taip ir šis restoranas. Ką nors daro gerai, jei tą pačią dieną paskambinus retai pavyks gauti staliuką. Pabandom pažiūrėti, kas čia gero.
Užsisakyti pavyksta – pirmoji sėkmė. Atėję sutinkame seniai matytus draugus – dar geriau.
Pagaliau čia pat salėje yra ir šeimininkas. Čia visi žino: jei nori artintis prie tekilos lentynos, turi žinoti, ką darai.
Kai kurių gėrimų butelis – ir po 400, ir po 800 litų, tad net ir mažos taurelės paragavimas svariai prisideda prie sąskaitos. Turi gerai žinoti, ką darai. Kitaip tai tik pinigų švaistymas.
Bet iš pradžių – apie maistą. Užsisakome kukurūzų traškučių (17 litų).
Valgiaraštis skelbia, kad tai legendomis apipintas karštasis užkandis, pagamintas pagal senąjį receptą. Kukurūzų traškučiai, pakaitinti su čederiu ir mančegu, Chalapos aitriąja paprika.
Legendas gal kam nors kitam pasakokite, nes aš nežinau nė vienos apie užkandžius. O traškučiai puikūs – sodrūs, gausaus skonio, yra ir aštrumo, ir sūrio sotumo. Krimstume ir krimstume.
Manykite, ką norite, bet jei valgiaraštyje yra mėsainis (26 Lt), aš jį užsisakysiu. Mano bičiulis taip pat jį užsisako.
Tai ne pigiausias Vilniaus mėsainis (mažai vietų, kur jis brangesnis). Prie jo puikiai dera avokadų gvakamolė ir raudonasis padažas („salsa roja”). Mėsainis patiektas su šviežiomis daržovėmis ir kukurūzų traškučiais (ne gruzdintomis bulvytėmis), todėl bent patys save galime įtikinti, kad taip sveikiau. Turbūt sveikiau ir yra.
Tačiau šį kartą velniai nematė sveikumo. Mėsainis tikrai sultingas ir dosniai, netaupant, sudėtas. Jis vertas puikaus įvertinimo.
Restorane gerai nuteikė žalumynų gausa prie patiekalų. Jiems gerai, turgus šalia, bet ir kitiems restoranams reikėtų pasimokyti, kad garnyras – nebūtinai skiltimis kapotas pomidoras ir papjaustytas agurkas.
Sinkronisados – traškūs blynelių ir sūrio sumuštinukai su vištiena, dešra arba marinuotais kaktusų lapeliais (17 Lt) atrodo labai santūriai, palyginti su kitų patiekalų margumu.
Tai labiau meksikietiškas gatvės maisto variantas, bet mums patinka. Tiesą sakant, neatsimenu, ar Amerikoje esu valgęs šiuos sumuštinukus, pagamintus gardžiau.
Fachitos (blyneliai, į kuriuos pats įsivynioji keptus priedus – vištieną, jautieną arba daržoves), kainuojantys nuo 27 iki 49 litų už porciją, čia nenuvilia. Nors, tiesą sakant, neprisimenu kokio nors meksikiečių restorano kur nors pasaulyje, kur fachitos būtų blogos.
Gal aš nereiklus, o gal tai tiesiog patiekalas, kuris niekada nepralaimi. Čia sudedamosios dalys puikios, blyneliai švelnūs, daržovių daug.
Restoranas parodo aukštąjį pilotažą nustebindamas kitais dviem patiekalais.
Pirmasis – antiena, marinuota tekiloje (iš ypatingojo valgiaraščio, pasiūlė padavėja) buvo puikiai iškepta ir tiesiog persunkta dūmingo, gardaus sodrumo, su traškia odele.
Tai nebuvo Europoje mėgstama antiena, rausva viduje. Tai buvo patiekalas iš tų kraštų, kur jei paukštieną kepa, – iškepa. Mums tai puikiai tiko. Mes mėgstame kas sodru ir apkepę.
Galiausiai po daugelio stikliukų tekilos vėl pajutus alkį (o taip būna visiems patyrusiems šventėjams) užsisakytas krepšelis takų – traškių blynelių su kiaulienos įdaru (29 Lt) viršijo visus lūkesčius.
Apelsinų sultyse per naktį marinuota kiauliena tirpo burnoje, mes sušlamštėme patiekalą kaip kokie pirmykščiai žmonės, lyg iki tol nebūtume nieko valgę. Plėšėme vieni kitiems iš rankų. Tai buvo pasaka. Ir tai buvo taikliausias „Sofa de Pancho” šūvis iš kelių labai taiklių.
Aš daug nerašysiu apie tekilos įvairovę, nes čia – tas pat, kas pradėti rekomenduoti vyną: kai pradėsi, nesustosi.
Ragavome visokios – paprastesnės ir brangios, ir visai nenustebino, kad gardžiausias gerti buvo meskalis.
Mes skanavome „Joven Pierde Almas”, gamintą ūkininkų iš ypatingų rūšių agavų, skrudintų krosnyse. Nuo skrudinimo atsiranda dūmo, mėsingas kvapas (ne toks kaip vieno salyklo viskio, džiovinto durpių dūmuose, – čia dūmiškumas kitoks). O dėl rankų darbo ir itin mažų partijų – nemenka kaina (40 Lt už mažytę taurelę), bet visos kitos (ir natūralios, ir popsinės, raudonais vabalėliais rausvai nudažytos kaip rožinis vynas) tekilos rūšys jai negalėjo prilygti.
Penkiese su gėrimais sumokėjome 605 litus ir arbatpinigių. Negėrę alkoholio būtume apsiėję su mažiau nei trimis šimtais litų.
„Sofa de Pancho” gauna penkias žąsis iš penkių. Mums pasirodė, kad pasitempė ir labai surimtėjo nuo to laiko, kai „Laukinės žąsys” vertino praėjusį kartą. Tuomet šis restoranas gavo keturias žąsis.
Penkias žąsis pagal mūsų sistemą gauna tos įstaigos, kurios ne tik gerai tvarkosi, bet ir turi daugiau privalumų nei trūkumų. Penktoji žąsis būna už išskirtinumą.
Jei Vilniuje nebūtų „Sofa de Pancho”, meksikietiška virtuvė Lietuvos sostinėje netektų ryškiausios žvaigždės.
Jau nekalbant apie tekilą, kurios išmanymas šiame restorane pakelia kartelę visoms Lietuvos užeigoms, norinčioms vaišinti retais ir įsimintinais gėrimais. Pasimokykite iš šio įstabaus restorano, ir jus lydės sėkmė.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
