D. Praspaliauskas išduoda, kad jo pasiekimus nemažai lėmė ir tai, kad jis neskyrė daug laiko svarstymams – tiesiog ėmė ir darė: nors planavo Lietuvoje paviešėti trumpai, bet ėmė ir pasiliko. Tačiau restorano sėkmei ne mažesnę įtaką padarė per įvairiapusę patirtį ir sunkų darbą susiformavęs tikslus žinojimas, kaip viskas turi būti nuosavame restorane.
Įkvepiamą savo karjeros istoriją papasakojęs šefas ne tik atskleidė įvairių užkandžių gamybos paslaptis, bet ir serviravimui pasitelkė dizaino studentų kurtų kėdžių mini prototipus bei kitus tradicinei virtuvei neįprastus elementus.
Pirmiausia buvo patiekta gaspačio sriuba, kuriai, pasak šefo, svarbiausi švieži prinokę pomidorai. Sriuba buvo pagardinta marinuotų agurkų rutuliukais, alyvuogėmis, kaparėliais, svogūnų laiškais.
Ragautojus sužavėjo ir apelsino užkandis, marinuotas alyvuogių aliejuje su druska ir patiekiamas su keliais lašeliais balzaminio acto bei skrudintos japoniškos duonos trupiniais. Pastarieji taip pat naudoti patiekti geltoniesiems burokėliams, 1,5 val. keptiems jų sulčių, acto ir cukraus mišinyje.
Ant akmens patiekiamos lašišos gabalėlius D.Praspaliauskas pusę valandos marinavo 50% druskos tirpale ir 45 min. virė 44°C laipsnių temperatūroje. Pasak šefo, tikslumas čia tikrai svarbus. Ruošdamas patiekalus „Lauro lapo“ šefas naudojosi laboratorijoje esančiais buitiniais prietaisais.
Kol studentai ir dėstytojai mėgavosi užkandžiais, šefo dešinioji ranka baigė troškinti jautienos žandą, kuris buvo patiektas su garnyru iš perlinių kruopų, perlinio muskuso, kiniškų žaliųjų putelių, smulkių įprastų pupelių bei laukinių ryžių, kurie, prieš tai išvirus atskirai, po to buvo pakaitinti su morkų ir moliūgų tyre. Pasak šefo, ši jautienos dalis gaminama apie 12 val. – kuo ilgiau, tuo labiau jaučiamas šokolado prieskonis.
Desertui užsiėmimo dalyvius D. Praspaliauskas pakvietė į savo restoraną, nes pastaruoju metu vilniečius varginantys kamščiai ištirpdė iš restorano gabentus ledus.
