Nėra rajono, kuris būtų toks vargingas, kad jame negalėtų atsirasti kinų restorano, išpuošto pigiais raudonais žibintais ir plastikiniais drakonais.
Be to, kaip ir indų restoranai daug kur pasaulyje, taip ir kinų užeigos skelbia išskirtinumą, tačiau jų valgiaraštis dažniausiai yra lygiai toks pat kaip ir kituose kinų restoranuose
toje pačioje šalyje. Žinoma, būna išimčių.
Prisimenu kinų restoraną „Pekino rūmai” arčiausiai namų Londono priemiestyje. Valgiaraštyje buvo rašoma, esą virtuvės vadovas kasmet keliauja į Kiniją, į svarbiausius virėjų konkursus, ir ten semiasi patirties ir idėjų.
Gal kas nors tuo ir tikėjo, bet aš abejoju. Restorano valgiaraštis nesikeitė 16 metų, kol mes ten gyvenome. Virtuvės vadovas tikriausiai toliau Londono nebuvo nuvykęs, nors ką gali žinoti.
Restorane visą laiką grodavo ta pati kompaktinė plokštelė, kuri groja visuose kinų restoranuose visame pasaulyje. Instrumentiniai hitai prie vištienos ir krevečių – Antonio Vivaldi „Metų laikai” ir gitara pergrotos romantiškos melodijos iš kino filmų.
Kad ir kaip būtų, Lietuvoje labai pasiilgau tokio kinų maisto kaip Didžiojoje Britanijoje ar Amerikoje. Viena geresnės reputacijos vietų Vilniaus senamiestyje – tylioje Šv. Mykolo gatvėje (veikia jau daug metų – atidaryta dar praėjusiame tūkstantmetyje).
Surengėme šeimos šventę: suderinsime malonumą su nauda.
Mažos porcijos čia tik dienos metu ir darbo dienomis, todėl visi patiekalai, vardijami toliau, yra normalių porcijų dydžio.
Klasikinis patiekalas saldžioji vištiena „Vyšnios mėsa” (29 Lt), glazūruota ir auksinė (visada neabejotinas vaikų pasirinkimas, turbūt cukraus sirupas nugali viską), nenuvilia ir čia. Čia cukraus ir tešlos nėra daugiau nei vištienos, kaip kartais būna.
Iš ankstesnių vizitų žinomas daržovių patiekalas – kepti baklažanai sojų padaže (31 Lt) –
tikras nugalėtojas. Baklažanai švelnūs, lengvučiai, be riebalų ar drėgmės pertekliaus. Mums patinka, kai patiekalai neplaukioja padaže lyg sriuboje. Nebent valgytume sriubą.
Jautiena „Oyster” padaže mums pasirodė sodri. Padažo pavadinimas yra iš valgiaraščio, nors šį rudą padažą teisingiau būtų vadinti austrių padažu. Jo istorija prasidėjo nuo virtų austrių, o šiais laikais dažniausiai pridedama tik jų esencijos dėl kvapo ir gaminamas jis iš vandens, cukraus, druskos ir krakmolo, spalvinamas karamele.
Žuvies patiekalai ypač vykę (gal todėl, kad šios žuvys lietuviams yra žinomos): tiek sterkas (39 Lt), tiek voverės formos karpis
(54 Lt) su dviejų skirtingų skonių padažais – vienas aštrus, kitas ne.
Čia labai panašu į kiniškas įmantraus maisto grožybes ir visą kinų maisto ruošimo ideologiją, kur patiekalas gaminamas ir patiekiamas kuo sudėtingiau, rodant kulinarijos galimybes.
Jūrų gėrybių kokteilis su kininiais grybais ir brokoliais (35 Lt) buvo geresnis, negu galėjome tikėtis: jūrų gėrybės (net ir šaldytos) nėra stiprioji Lietuvos kulinarijos sritis, tačiau čia patiekalas buvo neeilinis, švelnus.
Jūrų gėrybių norėtųsi stambesnių, jei pasaulis būtų idealus.
Netikėtumas buvo kepti kinų koldūnai
(16 Lt), tik truputėlį apkepti (ne sudeginti, suskrudinti ar beveik sunaikinti ant keptuvės, kaip kartais būna). Čia apkeptas tik vienas šonas, kuris pakeičia tekstūrą, švelnią ir minkštą tešlą sutvirtina su stambiai kapotu mėsos įdaru. Tikras atradimas: retai šis vienas paprastesnių patiekalų kinų restorane būna vienas įsimintiniausių.
Noriu pagirti aptarnavimą. Du žmonės spėja aptarnauti visus klientus, išnešioti gėrimus, jiems viskam užtenka laiko, net aptarti patiekalus su valgytojais, nes padavėjai žino juos atmintinai ir apie juos išmano, skirtingai nei daugelio kitų restoranų.
Kodėl? Todėl, kad jie labai greitai juda ir žino, ką daro, galvoja du žingsnius į priekį. Žino, kas kur padėta ir ko reikia klientui. Kiti restoranai galėtų pasimokyti.
Vyno sąrašas pasirodė per paprastas: vyno derinimas prie kinų maisto nėra sudėtingas, tačiau „Trijuose klevuose” – tik labai nuobodus vynas, iki skausmo pažįstamas iš apatinių prekybos centrų lentynų.
Daugelyje kinų restoranų visame pasaulyje vyno pasirinkimas yra nuobodus arba beviltiškas, tačiau tai nėra priežastis nesistengti. Klientai tai įvertins, be to, vynas vienas didžiausių pelno davėjų restoranams.
Devyniese su arbatpinigiais sumokėjome 840 litų.
Skiriamos keturios žąsys – norėtųsi dar daugiau išskirtinumo, daugiau ypatingų patiekalų, verčiančių iš koto. Nepakenktų ir labiau apgalvotas vyno pasirinkimas. Tačiau tai vienas geriausių kinų restoranų Vilniuje.
Pakartosiu: koldūnai buvo puikūs.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
