Ladispolio mugė ypatinga dar ir tuo, kad ūkininkai vienai dienai tampa menininkais – visi jie iš artišokų galvų kuria originalias skulptūras.
Šįmet artišokų mugės nugalėtoju tapo ūkininkas, sukūręs nuostabią gėlių puokštę, kurios pagrindinis akcentas – artišokas.
Mugės metu nosį kutena skrudinamų artišokų kvapas. Artišokai – ne tik viena dailiausių Pietų kraštų daržovių. Iš jų gaminami ir prabangūs patiekalai.
Ruošdamos artišokus Lacijaus regiono šeimininkės vadovaujasi etruskų, gyvenusių šiose vietose anksčiau už senovės romėnus, patirtimi.
Netoli Romos gyvenanti Laura Di Stefano (66 m.) jau keli mėnesiai savo šeimą maitina šiomis ypatingomis daržovėmis.
„Artišokui maistingumu neprilygsta nė viena kita itališka daržovė”, – lupdama dailią skeptro formos galvą aiškina moteris.
Kiekvieną savaitgalį Laura kviečia svečius ir šeimos draugus paragauti tradicinių etruskų patiekalų su artišokais.
Valgiaraštį moteris kartais paįvairina ir savo pačios sukurtais patiekalais.
Pasak Lauros, artišokas – ne tik labai graži daržovė, kurią galima pamerkti į vazą tarsi gėlę ir ji džiugins nenuvysdama net dvi savaites. Tai ir gyvybės eliksyras, kupinas organizmui reikalingų vitaminų A, B ir E, o baltoji artišoko dalis, esanti tarp kotelio ir galvos, pasak italės, padeda atkurti pažeistas kepenis.
Stebuklingas artišoko vaistines savybes žinojo Lauros tėvai, seneliai ir proseneliai. Pati moteris savo patirtį perdavė sūnui Costantino ir dukrai Giorgiai.
Ji neabejoja, kad būtent artišokai padeda italams apsaugoti kepenis nuo sunkios ligos – cirozės. Juk italai vyno išgeria daugiau nei kitų tautų atstovai.
Pasak Lacijaus gyventojos, artišokas – žmogui būtinos geležies šaltinis. Kad geležies daržovėje ypač daug, įrodo pajuodavusios artišokus ruošiančių šeimininkių rankos.
Jaunoms moterims tai sukelia siaubą, o įgijusioms patirties artišokai baimės nekelia. Tereikia ant delnų išspausti citrinos, ir rankos vėl tampa švarios, baltos.
Moteris teigia, kad mitybos specialistai artišokus rekomenduoja žmonėms, kurių organizmui trūksta magnio ir kalcio.
Laura tris artišokų galvas nulupa taip, kad žalia daržovė sumažėja perpus ir tampa gelsvos spalvos galvute, iš kurios viduriuko mažu peiliuku ji išpjausto pūkus. Galva padalijama į keturias dalis, pamerkiama į indą su vandeniu, į kurį išspausta natūralių citrinų sulčių.
„Artišokai greitai pajuoduoja, todėl reikia citrinų. Jų sultys padeda išsaugoti gražią daržovių spalvą”, – paaiškina šeimininkė.
Vienas populiariausių išlikusių etruskų civilizacijos receptų – kepti artišokai (carciofo fritto).
Supjaustytas artišoko dalis moteris apvolioja miltuose ir pamerkia į kiaušinio ir baltojo vyno plakinį.
Artišokai merkiami į įkaitusį aliejų ir skrudinami apie penkias minutes. Ištraukti artišokai nusausinami ir apibarstomi druska.
Pasak Lauros, tai vienas mėgstamiausių patiekalų, kuriuos ūkininkų žmonos gamina ir mugės metu.
Už šešių skrudintų artišokų gabaliukų porciją mugėje tenka mokėti apie 5 eurus (17,25 lito), bet pojūčiai – išskirtiniai.
L.Di Stefano teigia, kad artišokas – nepigi daržovė. Net sezono metu galva kainuoja apie 1–1,5 euro (3,45–5 litus), tačiau keturių galvų užtenka vidutinei italų šeimai pamaitinti, mat artišokai savo maistingumu prilygsta mėsai.
Suvalgęs pietums vieną artišoką jautiesi sotus, lyg įveikęs pusę kilogramo jautienos kepsnio.
Italai dievina juos ir dėl puikios išvaizdos. Ne veltui šįmet konkursą laimėjęs Lacijaus ūkininkas savo kompozicijoje artišoką panaudojo kaip gėlę. Juk daržovė grožiu pranoksta ir nuostabiausią gėlę.
Artišokai į Italiją buvo atgabenti XV amžiuje ir daug metų laikyti keistu augalu.
Jų galvomis būdavo puošiami karališkieji interjerai.
Ir tik Prancūzijos karalienei Kotrynai Mediči šovė į galvą mintis išbandyti artišokus virtuvėje. Taip dailios artišokų galvos atsidūrė ant kilmingųjų pietų stalo.
Pasak L.Di Stefano, artišoką iš tikrųjų sunku palyginti su kitomis daržovėmis – toks rafinuotas jo aromatas ir skonis.
Pirmasis pojūtis nepatyrusiam gomuriui – lyg valgytum grybą.
Norint pajusti patį ryškiausią artišoko aromatą, reikia kantriai laukti balandžio. Tada, mugei pasibaigus, artišokai atpinga ir galima iki soties prisivalgyti jų galvų.
Pasakodama apie artišokus Laura mikliai apdoroja jų galvas. Svečiams pagamintas patiekalas – lakštiniai makaronai su artišokų padažu – nestokoja komplimentų.
Nuluptas artišokų galvas moteris smulkiai supjaustė ir subėrė į keptuvėje įkaitintą aukštos kokybės alyvuogių aliejų. Paskrudintus artišokus apšlakstė baltuoju vynu ir supylė padažą ant nukoštų lakštinių.
Sumaišiusi makaronus su artišokais dar palaikė kelias minutes ant ugnies ir apibarstė tarkuotu parmidžano sūriu. Pasak Lauros, geriausiai artišokų aromatą paryškina mėtos, todėl jų keptuvėje su padažu neturėtų pritrūkti.
Sekmadienį Lauros šeima valgo gausesnius pietus. Tada moteris gamina ir antrąjį patiekalą. Jis – iš įvairios vyne troškintos mėsos su juodosiomis alyvuogėmis. Troškintos artišokų galvos – puikiausias garnyras prie tokios mėsos.
Išbandę visus italės patiekalus nuo stalo svečiai atsikelia lengvi, skrandyje nejausdami sunkumo.
Lauros sūnus ir dukra – profesionalūs enologai. Giorgia ir Costantino teigia, kad parinkti vyną prie artišokų – sudėtinga užduotis. Enologų nuomone, geriausiai artišoko aromatą atskleidžia 13 laipsnių stiprumo baltasis vynas.
Pasak dietologų, artišokai skatina virškinimo sistemos veiklą, todėl po sočių pietų žmogus nejaučia sunkumo. Suvirškinti sekmadienio pietus padeda ir iš artišokų pagamintas likeris „Cynar”.
Artišokai pagreitina virškinimą ir veikia organizmą kaip diuretikai (skysčių išsiskyrimą skatinančios medžiagos), todėl jie rekomenduojami ir tulžies bei inkstų ligomis sergantiems žmonėms. Italijoje yra žmonių, kuriems vietos virtuvė be artišokų atrodytų lyg jūra be žuvų.
