Daugiau niekada nenorėčiau vaikščioti žiemos vakarą po Chabarovską, kai pučia ledinis vėjas nuo Amūro upės.
Bet toks pučia tik lauke. Pats Vilniaus restoranas, neseniai atidarytas, šviečia dideliais langais, atsisukęs į mokyklą ir kalėjimą. Atėjusį jis džiugina ne tik paprasta kvadratine iškaba, kuklumu, primenančiu Vakarų Europą (paprastai Lietuvoje iškabos yra didesnės ir dramatiškesnės), bet ir radikaliomis lubomis, kur nuo jų į lankytojus grėsmingai žiūri daugybė medinių pagalių.
Tai Azijos idėja – generuoti apmąstymus nuo pat pirmo žvilgsnio. Pirmoji mintis: ar tos lazdos niekada nenukrinta? Antroji – kaip nuo jų valo dulkes? Trečioji – jei verslo modelis nepateisins lūkesčių ir nebus už ką susimokėti už šildymą, lazdų ilgam užteks prakuroms!
Tačiau restorano savininkai, rodos, nelabai turėtų dėl ko nors nerimauti. Žmonių pakankamai net ir ankstyvą vakarą. Mes sėdamės ant sofų, kurios atrodo grėsmingai.
Dažniausiai tokie baldai būna labai nepatogūs, ypač man, bet čia viskas gerai. Vadinasi, dizainerių baldai gali būti patogūs. O gal čia ne dizainerių baldai?
Restoranas skelbia: „Thai, sushi & drinks“ – Tailando virtuvė, sušiai ir gėrimai.
Visi gėrimai čia tik nealkoholiniai, nes alkoholiu jie neprekiauja, bent jau, kaip sako jie, kol kas. Na, laikas parodys, bet labai reikėtų paskubėti – dėl paties restorano.
Paprastai sušiai Lietuvoje yra tokie blogi ir nemokšiškai padaryti, kad bet kokia vieta, kuri skelbiasi gaminanti sušius, iš manęs nusipelno skeptiško išankstinio nusistatymo.
Kalbu ne tik apie tai, kad Lietuvoje be galo sunku gauti geros jūrų žuvies. Problemos yra dvi. Pirmoji – kaimietiškas pomėgis kišti į sušius tepamąjį varškės sūrį. Antroji – bandymas išsisukti panaudojus pigius ryžius ir unikalus įsitikinimas, kad kiekvienas neišmanėlis, rankoje laikantis pigų peilį, gali pagerinti per šimtą metų ištobulintą receptą.
Taigi sušiai man nėra masalas. Tačiau privalau save sutramdyti ir šį kartą būsiu optimistas, kol man neįrodys kitaip.
Azijos virtuvė Lietuvoje yra šiek tiek geresnė. Pietryčių Azija tapo madinga atostogų vieta – pirmiausia Tailandas, paskui – ir kitos vietos. Tiesa, ten keliauja palyginti nedidelis procentas mūsų žmonių, taip pat ir nedidelis procentas eina į restoranus.
Taip pat Azijos virtuvė kenčia nuo daugybės snobų, snobelių ir snobienių Vilniuje, kurie, šiek tiek pašlepsėję sandalais ir pavaikščioję mūvėdami šortus toli nuo namų, vieni kitiems nepavargsta aiškinti, kad „tikros Tailando sriubos jūs nesate ragavę“. O jie, žinote, keliaudami yra ragavę vienintelės tikros.
Tų žmonių nereikėtų klausyti, nes pradėjusio keliauti snobizmas yra liga, kuria persergama. Tie pliurpalai kada nors nusibos net ir jiems patiems. Bet tada po pasaulį važinės jaunoji karta ir tada ji visiems įkyriai aiškins, kaip tik trys restoranėliai pasaulyje moka tinkamai išlukštenti krevetes.
Paragaujame du patiekalus iš Tailando.
Kiaušinių makaronus (gal nelabai elegantiškas vertimas, bet kaip daugiau lietuviškai pasakyti „egg noodles“?) su vištiena, daržovėmis, kokosų pienu ir riešutų sviestu paprašome paruošti ne taip aštriai, kaip įprasta, nes mūsų draugijoje yra jauna valgytoja.
Patiekalas (kaina 19 litų) švelnus ir labai subtilus. Vištiena gera, ne guminė. Porcija nelabai didelė (čia, skirtingai nuo Azijos, lakštinių dubuo nėra lygus), kaip ir kaina, tad nuskriausti nesijaučiame.
„Tailando“ sriuba iš kokosų pieno, vištienos ir daržovių „Tom Kha Gai“ – aromatinga, kaip ir žadėta (15 Lt). Kiek nustebina įpjauti vyšniniai pomidorai (nesakau, kad negalima – tik nelabai įprastas toks receptas), tačiau pomidorų rūgštumas sėkmingai sušvelnina stiprų kokosų saldumą. Aštrumas stiprus ir kartu švelniai šildantis. Tai labai gera sriuba.
Firminis „Šefo“ užkandis: salotos, kepta (švelniai apkepta, viduje rausva) jautiena, marinuoti ir apvirti agurkai, į kuriuos sudėti imbieras, ananasai ir saldus mangų ir slyvų padažas (20 Lt).
Gaivumas, saldumas ir stiprus jautienos skonis (ačiū Dievui, neperkepta) susipina ir palieka naujumo įspūdį.
Labai konservatyviam skoniui arba tiems, kurių akis ir liežuvius atbukino pigių tinklinių šėryklų šildomi „Kijevo“ kotletai arba apkepti šaldyti koldūnai, tai bus perdėm keista ir nauja. Visiems kitiems patiks.
O dabar – sušiai. Pasirinkimas nedidelis, ir labai gerai: paprašome po porą „unagi nigiri“ (su unguriu, 18 litų už du) ir „maguro nigiri“ (su tunu, 10 litų už du), taip pat klasikinio „California roll“ – su keptomis tigrinėmis krevetėmis, agurkais, avokadais, ikriukais ir majonezu (19 litų).
Mano kritikos bus mažai. Sojų padažui reikėtų lėkštelių, nes į sakės taureles sušius mirkyti nelabai patogu, ir kiekvienas valgytojas turėtų gauti jų po vieną, o ne dalintis vienintele.
Tačiau patys sušiai padarė labai gerą įspūdį: tinkami, geros konsistencijos ryžiai (nors galbūt ir kiek per prėski, iki visiškos tobulybės reikėtų daugiau acto pavilgo, su kuriuo taisomi sušių ryžiai), gerai suspausti.
Ir keptas ungurys, ir žalias tunas – tik tokie, kokių galima gauti Lietuvoje (nevykime Dievo į medį), bet žuvies gabalėliai dosnaus dydžio, užklojantys ryžių gumulėlį.
„California roll“, modernioji sušių modifikacija, paplitusi JAV vakarų pakrantėje, su prisijaukintu po Antrojo pasaulinio karo Japonijoje majonezu (neteisingai mano puristai, kad majonezas yra neteiktinas prie japonų maisto – patys japonai jį naudoja dažnai ir noriai), čia yra nepriekaištinga.
Panašaus kainų lygio restorane Amerikoje, pavyzdžiui, San Diege arba Los Andžele, rasčiau labai panašią kokybę. Tiesą sakant, galbūt net neatskirčiau.
Trise sumokėjome (įsiregistravus programėlėje „Foursquare“ jie duoda 10 proc. nuolaidą) 115 litų ir arbatpinigius. Turint galvoje, kad gėrėme tik arbatą, vandenį ir limonadą, galbūt ir nelabai mažai, bet čia Azijos virtuvė, o ne kokie pašildyti pusgaminiai.
Įvertinimas geras – keturios žąsys iš penkių. Pradžia gera.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
