Tačiau nepasimesti šioje gastronominėje geopolitikoje anaiptol nėra lengva. Nes anksčiau ar vėliau tenka susidurti su gudriais bandymais sujaukti laiko patikrintas vertybes. Ir su pasiūlymais griauti seną ir statyti naują skonio pasaulį, kuris vėliau, pasirodo, nėra anaiptol labai naujas.
Būtent taip šiomis dienomis padarė kavos žinovas iš bendrovės „Šviežia kava“. Jis pareiškė: italų kavos kultūra važiuoja žemyn. Ją pralenkė danai ir japonai. Hm, netgi amerikiečiai. Mes - lietuviai? Kas be ko. Žodžiu, tautiečiai, būkite budrūs ir nuvažiavę į Neapolį, į Turiną ar į Triestą neskubėkite į barą espreso ar kapučino gerti.
Man labai patiko kavos žinovo patriotizmas ir mintys apie nevykėlius italus, nebemokančius espreso daryti. Niekur tie italai, matyt, nesidės: pradės plikyti kavą puodelyje, kava, be abejo turės būti labai šviežia, nes taip popiežiauja kavos specialistas.
Žodžiu, Apeninų laukia kavos tirščių valgymas. Tai, ką mes jau praėjome ir išmokome. Ar reikės italams neštis kavą į lauką, nes pas mus šiuo metu yra ir tokia mada - šitai nepatikslinama. Užtat yra labai konkreti informacija: baristų pasaulio čempionate stipriausiųjų šešetuke italų nėra. Užtat šešetuke yra japonas. Vakar kalbėjausi ta tema su kolega iš Tokijaus dienraščio „Shakai Shimpo“. „Japonai ir toliau sėkmingai geria arbatą. Atsirado ir vienas kitas kavos fanas. Bet tai nekeičia reikalo: buvome ir esame arbatos tauta“.
Anot mūsų kavos žinovo, vienas to pasaulinio šešetuko baristas reiškia daugiau už visas šimtmečiais susiklosčiusias kavos tradicijas. Už milijonus žmonių, kuriems espreso puodelis yra religija. Jeigu italai nesportuoja baristų čempionatuose, tai rodo, kad jie nieko nesupranta apie kavą? Bet italai ir „Eurovizijoje“ kažkodėl nedalyvaudavo. Bet dainuoti moka. Jiems užtenka ir Milano „La Scalos“.
Beje, yra ir Italijoje negalinčių gyventi be arbatos. Bet arbatos gėrėjais italų nepavadinsi. O gal aš klystu? Apibėgau savo kvartalą – du šimtai metrų į plotį, trys šimtai į ilgį - Romoje, ties Tuscolo aikšte. Rezultatas: radau septynis barus, kuriuose žmonės gėrė espreso kavą. Vienu metu – koks penkiasdešimt. Jeigu kavos žinovas netiki, galėčiau asmeniškai parodyti, kiek barų šiame kvartale atidaroma kasdien šeštą ryto, ir kiek juose žmonių geria kavą.
„Sakoma, kad kava Italijoje kaip šampanas Prancūzijoje. Tačiau prancūzų vyndariai pasaulyje jau šimtmečius nenugalimi, o italai kavos lyderio poziciją užleido kolegoms iš kitų šalių“ – pasakoja apie vyno rinką šviežios kavos specialistas. Ir smarkiai klysta: šįmet daugiausiai vyno pasaulyje pagamino ne Prancūzija, o Italija. Putojančio „prosecco“ pardavimai pernai nurungė šampaną.
Bet grįžkime prie kavos. Kai žinovas dėsto apie daugiausiai kavos išgeriančias tautas, girdisi tik pusė tiesos. Taip, suomiai kavos išgeria daugiausiai. Amerikiečiai irgi neprastai atrodo. Bet dar negirdėjau, kad kas nors kavos stebuklų važiuotų į Suomiją. Skandinavai pirmauja kiekiu, nes geria kavą litrais. Pas mus tokios kavos jau nebegeria ir, tikiuosi, nebegers.
Jeigu skaičiuoti kilogramais, kiekvienas suomis per metus suvartoja 10 kilogramų kavos, o italas - 5,77 kg. Bet jeigu skaičiuosime kitaip – espreso puodeliais, turėsime kitus skaičius: italai per metus išgeria 3,4 mlrd. puodelių espreso kavos ir čia jų nepralenkia niekas. Taipogi ir kavos barų skaičiumi: 200 tūkst. barų, vienas baras - 290 gyventojų.
Ar tikrai kavos žinovas norėtų, kad lietuviai nusisuktų nuo itališkos kavos kultūros ir tradicijų? Kad nustotų pirkti kavos aparatus? Kad pamirštų, ką reiškia žodžiai „espresso“, „cappuccino“, „latte macchiato“? Man pasirodė, jog kavos žinovas svajoja apie tuos nelabai senus laikus, kai būdavo valgoma kavos tirščių sriuba, kuri gaunasi užplikius puodelyje maltą kavą. Esą net profesionalai kavos degustatoriai panašiai degustuoja.
Jau išsigandote? Čia galėtume griebtis įvairių analogijų. Pavyzdžiui, iš profesionalių vyno degustatorių gyvenimo. Reikalas tas, kad jie vyno negeria, o išspjauna. Ar tai reiškia, kad mes – ne degustatoriai vyną taip pat turime spjaudyti?
Spjaudysime greičiausiai ne vyną, o kavą, jos tirščius. Jeigu, žinoma, nuspręsime grįžti į kavos viduramžius. Tai, matyt, ir bus lietuviškoji kavos mokykla, apie kurią kalba kavos žinovas. Beje, pritariu jam: kavos medžiai neauga nei Italijoje, nei pas mus. Bet itališka kavos mokykla vis tik yra, nes pirmoji kavinė Europoje atsirado Venecijoje, pirmasis espreso aparatas buvo sukonstruotas Milane, pirmasis „moka“ kavinukas - Neapolyje.
Jeigu kavos žinovas irgi labai nori pakliūti į kavos istoriją, jam teks išrasti kažką daugiau negu šviežios kavos plikymas puodelyje. Todėl siūlau didingą misiją: vykti į Italiją ir gelbėti žūstančias šios šalies kavos tradicijas.
Kavos žinovas pradėti galėtų nuo kuklaus bariuko Romoje, Epiro aikštėje. Jame dirba toks mano pažįstamas pagyvenęs baristas: jis visą gyvenimą nieko nedarė, išskyrus kavą. Per dieną - 500 puodelių espreso. Per savaitę - 3000, per mėnesį – 12 tūkst., per metus – 132 tūkst. Per gyvenimą – kelis milijonus puodelių. Jam kavos žinovas galėtų papasakoti apie tai, kas yra šviežia kava. Bet prieš tai jis turėtų išgerti espreso puodelį. Stovėdamas. Ir tylėdamas.
