Restorano savininkas – Lietuvos kulinarijos žvaigždė, tad labai lengva išdidžiai suraukti nosį: žinoma, kaip nebus sėkmės lydima įstaiga, kai gali pasivadinti tiesiog meistro vardu „Linas Samėnas”. Daug kas pasakys, kad snobai čia eis tik dėl vardo (žinoma, bus ir tokių).
Reikia stebuklo, kad visa tai būtų atsverta ir rodyklė pakryptų į teigiamą pusę. Juo labiau kad man tokie dalykai kaip „mažas ir mielas restoranėlis” nėra priežastis caksėti liežuviu ir palaimingai mirksėti.
Net žinia, kad maistas čia – iš ūkininkų, širdies nešildo: vertinu kokybę, o ne socialines ir ideologines savininkų veiklos gaires.
Taigi pabūsiu bjaurus ir nesileisiu būti sužavimas to, kas galbūt žavėtų kitus. Parodykite maistą, vadove.
Kadangi valgiaraštis itin mažas (pora užkandžių, pora patiekalų – viskas ant lentos), apsilankėme du kartus. Kad mūsų neapgautų nepelnyta sėkmė arba netikėtas paslydimas.
Per pirmąjį apsilankymą manęs nepribloškė violetinių kopūstų salotos (6 Lt) – per daug aliejaus. Žinau, kad daug kur Lietuvoje taip pataiso, bet man būtų skaniau, jei jos būtų sausesnės.
Kitas valgytojas liko labai patenkintas burokėlių ir raugintų kopūstų sriuba (8 Lt) – stiprus skonis, sakė jis, intensyvu. Mums abiem patiko bulvinukai (16 Lt) – šildantys, jaukūs, naminiai.
Tą kartą dar paprašėme arbatos iš priskintų žolių (8,90 Lt) – nelabai mėgstu tokių dalykų, bet šis gėrimas man pasirodė priimtinas. Estetiška ir miela, kaip rūpestinguose namuose.
Per antrąjį apsilankymą valgiaraštis buvo jau visiškai kitas (čia jis keičiasi kasdien) ir labiau pasuktas aukštosios virtuvės link, nors ir su puikiais ilgesio tonais, apie kuriuos – vėliau. Pirmasis apsilankymas buvo geras, o antrasis tiesiog sukibirkščiavo.
Špinatų, putpelių kiaušinių ir česnakų majonezo salotos (12 Lt) buvo prabangios ir karališkai paprastos: česnakų majonezas – tikras virtuvės vadovo kūrinys. Namie taip neparuoši be specialaus pasirengimo.
Kitas užkandis – silkė su šaltu kiaušiniu, virtu marškinėliuose (12 Lt), buvo iš tų patiekalų, kuriuos prisimeni kelerius metus. Ryškiai oranžinis kaimiško kiaušinio trynys, į kurį buvo galima bakstelėti švelnios (be nereikalingos acto agresijos) silkės gabalėlį, man buvo vienas tų dalykų, dėl kurių einu į restoranus.
Prisiminiau savo mėgstamiausią japonų restoraną Londone „Asakusa” ir ten patiekiamą sultinį su storais kvietiniais makaronais, kuriame plūduriuoja atsargiai įmuštas kiaušinis, panardinamas vos kelioms minutėms, prieš pat gaminimo pabaigą. Į to kiaušinio trynį galima mirkyti skystutėje, plonoje tešloje gruzdintas krevetes iš to paties sultinio.
Linai Samėnai, kadangi jūsų virtuvė man priminė tuos potyrius, jūs esate kulinariniame olimpe.
Antrieji patiekalai buvo antiena (19 Lt) su popieriaus plonumo bulvių griežinėliais ir juodųjų serbentų uogiene (elegantiška tradicinio anties užtaiso – apelsinų – variacija, irgi saldumas su rūgštimi, tik kitokia). Ir nors ji nebuvo populiariausios iškepimo stadijos (rausva viduryje), o gerai iškepta, mums būtent tokia ir patinka.
Gal čia virtuvės vadovui pasisekė mums įtikti? Nežinau.
Kiaulienos išpjova su kopūstais ir grybais man buvo fantastiškas aukštojo virtuvės meno (grybų padažas ant kiaulienos) ir intensyvių, puikių vaikystės prisiminimų lydinys: ne baltieji pievagrybiai, bet rudieji jų broliai.
Mano amžinatilsį tėvelis, gerai išmanęs grybus, rinkdavo tokius miesto pievose – jų buvo galima rasti pievelėje priešais dabartinį Lietuvos nacionalinį muziejų, ir aš puikiai prisimenu kone mėsišką jų skonį, kai mama iškepdavo svieste. Dabar jie auginami kažkur prie Molėtų plento.
Galiausiai desertui – „Napoleonas” (8 Lt),
pavadintas kaip tortas, dažniau pertepamas sviestiniu kremu. Šis pasirodė netikėto ir kartu naminio skonio: perteptas sutirštintu pienu. Aš tai pažįstu. Tai mano vaikystė. Per vienus pietus sugebėjau prisišaukti net du pamirštus skonius.
Už antruosius pietus dviese sumokėjome 74 Lt ir arbatpinigius.
Paklausiau L. Samėno, ar žmonės neateina su dideliais lūkesčiais, nes mato garsų veidą, palinkusį prie lėkščių?
„Žinoma”, – atsakė jis.
Daugelis tikisi, kad bus kažkas neįtikėtina. Tačiau L. Samėnas sako, kad jo įstaiga nėra aukštosios virtuvės restoranas.
Tai labiau naminis maistas iš įgudusių rankų – nors, žinoma, keli patiekalai buvo jau iš aukščiausios restoranų lygos, o ne iš namų repertuaro.
Aš pagalvojau ir supratau, kokia pagrindinė šio restorano savybė, kuri nulemia viską. Maistas čia yra pagrindas, pradžia ir pabaiga. Čia nėra nei madų, nei snobiškų sudėtinių dalių, nei pretenzingų indų ar įrankių, nei surašytos ir iškabintos ant sienos legendos ir misijos išdėstymo, nei dirbtinių žaisliukų, kurie signalizuotų priklausomybę tam tikrai virtuvei.
Kone asketiškas interjeras yra tik fonas maistui, kurį meistras kuria valgymo patalpos centre, paskendęs į savo darbą.
Čia maistas valdo viską. Tas paskirties grynumas, sudėtas su neabejotinu tituluoto virėjo meistriškumu, ir nulemia neabejotiną ir įkvepiančią sėkmę.
L. Samėnas ir jo restoranas gauna penkias žąsis iš penkių: tai viena tų vietų, kurios
auklėja, puoselėja skonį ir veda paskui save aukštyn.
Čia vos penki staliukai, 20 vietų ir dar keturi krėslai
laukiantiems eilės arba geriantiems tik kavą.
Čia nepavalgysite greitai ar pigiai.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
