Jau penkerius metus moteris laikosi žaliavalgystės principų. Gamindama valgį O. Dzindzeleta jį kaitina ne aukštesnėje nei 42 laipsnių temperatūroje – tik toks maistas gali būti vadinamas žaliuoju.
„Turbūt mano organizmas buvo subrendęs pokyčiams, nes mėsą atsisakiau valgyti būtent žiemą, kai daugelis žmonių neištveria be sotesnio ir riebesnio kąsnio”, – pasakojo O.Dzindzeleta.
Po pusantro mėnesio jos pavyzdžiu pasekė vyras Viktoras. Žaliavalgyste susidomėjo ir sūnus Romanas (25 m.), duktė Elena (27 m.), net trimetis Olgos anūkas Dominykas žino, kaip iš salotų, saulėgrąžų daigų ir obuolių suplakti kokteilį.
Viktoras kartais paragauja mėsos ir žuvies, o Olgai mėsą atstoja saulėgrąžų daigai, džiovinti vaisiai, salotos, riešutai, sezamų sėklos.
Šeimos mitybos pagrindu tapo daigintos kruopos, ypač kviečių ir grikių, džiovintos ir šaldytos daržovės, vaisiai.
Jeigu pasiilgsta žiedinių kopūstų, Olga jų gali valgyti keletą dienų – tol, kol atsibosta. O kai užsimano ko nors saldaus, pasigamina iš sezamų sėklų saldainių, kurių skonis yra labai panašus į baltojo šokolado.
Žaliavalgiams tinka ir rauginti kopūstai ar agurkai, nors jie yra fermentuoti. Rudens gėrybes žiemai O.Dzindzeleta ruošia be druskos. Laikomos šaltai, jos ilgai išlieka gardžios.
Moteris tikino, jog tinkamo maisto ruošimas nė kiek nevargina – maitintis pagal žaliavalgystės principus yra pigiau ir sveikiau. Be to, prekybos centruose žaliavalgė dabar sugaišta daug mažiau laiko.
Tiesa, gerokai ilgiau užtrunka paruošti tinkamą žaliavalgiams duoną. Iš trintų moliūgų sėklų, sėmenų, saulėgrąžų sėklų, maltų avižų ir kitų ingredientų pagaminti paplotėliai džiovintuve laikomi 10–12 valandų, kol sukietėja.
Džiovintuvas, smulkintuvas ir plaktuvas dabar – pagrindiniai virtuvės prietaisai.
Pradėjusi laikytis žaliavalgystės Olga pajuto energijos antplūdį. Per keletą mėnesių jai pavyko atsikratyti maždaug 16 kilogramų. Dabar moteris sveria 57 kilogramus ir nesuka galvos, ką apsirengti – viskas jai tinka.
„Keičiant mitybos įpročius labai svarbu nepakenkti sau”, – teigė vilnietė, išmokusi įsiklausyti į savo organizmą.
Gera savijauta nesuderinama su alkiu.
Tačiau alkio tramdymas – pirmasis žingsnis į žaliavalgystę.
JAV gyvenanti mitybos specialistė Viktoria Boutenko (58 m.), parašiusi dvylika knygų apie žaliavalgystę, neslėpė, kad prieš 12 metų, kai tapo žaliavalgė, iš pradžių teko kęsti didžiulį alkį.
Į mitybos posūkį ją pastūmėjo gyvenimas JAV.
Sachaline (Rusija) gimusi, Maskvoje studijavusi Viktorija 1990-aisiais su šeima persikėlė į JAV.
Raibstančios akys ir lentynos, lūžtančios nuo maisto produktų, – pirmomis dienomis Amerika atrodė svajonių šalis.
Kaip ir daugelis išeivių iš Sovietų Sąjungos, Viktorija apsipirkdavo prekybos centruose, kur maisto produktai pigesni, taikomos nuolaidos.
„Naiviai maniau, jog JAV – viena labiausiai išsivysčiusių šalių, todėl viskas joje aukščiausios kokybės. Klydau”, – pasakojo moteris.
Patys pirmieji nerimo ženklai, kad organizmui kažko ima trūkti, buvo pablogėjusi Viktorijos savijauta.
Kai moters sutuoktinį taip pat užgriuvo bėdos, prasidėjo reumatoidinis artritas, ji suprato, jog išlaidos vaistams ištuštins šeimos piniginę.
Prastai pasijuto ir V.Boutenko vaikai: dukteriai medikai įtarė astmą, o sūnui – cukrinį diabetą.
Ieškodama natūralių būdų, kaip mažinti gliukozės kiekį kraujyje, moteris ėmė skaityti medicinos literatūrą, domėtis mankšta, joga.
Perskaičiusi, kad fizinis krūvis palengvina savijautą sergant diabetu, motina sūnui patarė bėgioti.
O kad jam nebūtų nuobodu – jį lydėdavo.
Kitas žingsnis geros savijautos link buvo žaliavalgystė. Nuo 1994-ųjų Viktorijos šeima pradėjo valgyti termiškai neapdorotą maistą.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai? Ar nesutriko virškinimas?
– Pirmąjį vakarą ilgai negalėjome užmigti, visi jautėmės alkani. Bet kai po savaitės ar kelių pripratome, mūsų savijauta buvo tokia gera, kokia dar niekada nebuvo.
Atsitraukė negalavimai, nors mes visi keturi sirgome skirtingomis ligomis. Ypač džiugino sūnaus tyrimų rezultatai – smarkiai sumažėjo gliukozės kiekis kraujyje, o dukteriai dingo astma.
Pajutome jėgų antplūdį. Ėmėme dar daugiau bėgioti, mums nebūdavo sunku įveikti 10 kilometrų, dalyvaudavome įvairiuose sporto renginiuose.
Norėdami įrodyti, kad esame stiprūs, sugebėjome pėsti įveikti atstumą nuo Meksikos iki Kanados sienos. Šis žygis su sunkiomis kuprinėmis ant pečių ir vaikais truko šešis mėnesius.
– Ilgai taip puikiai jautėtės?
– Praėjus septyneriems metams, kai tapome žaliavalgiais, pajutome, kad kažkas negerai.
Atsirado milžiniškas apetitas, būdavo sunku numalšinti alkį.
Išnagrinėjusi valgiaraštį, supratau, jog trūksta žalumos – žalių lapų tiesiai iš daržo. Žaliais lapais vadinu tai, kas auga darže ir gali būti valgoma, pavyzdžiui, špinatai, dilgėlės, kiaulpienės, tinka netgi balandos, žliūgės.
Piktžolės yra švarūs augalai, jos nėra genetiškai modifikuotos, gerai auga be trąšų.
Pradėjau ruošti iš jų kokteilius, maišyti su trintais obuoliais, kriaušėmis, bananais.
– Žaliavalgiai neturi antsvorio, tačiau jums ši taisyklė negalioja. Kodėl priaugote svorio būtent tada, kai ėmėte maitintis tiktai žaliu maistu?
– Prisipažinsiu, kurį laiką jaučiausi kaip eksperimentinė jūrų kiaulytė. Mano organizmui trūko tam tikrų medžiagų. Maniau, kad riešutuose esantys baltymai yra būtent tai, ko man labiausiai reikia. Bet nuo riešutų ėmė didėti kūno svoris.
Dabar jų nevalgau, nesiilgiu sotaus ir riebaus maisto.
– Kuo pakeisti gyvūninės kilmės baltymus, kurių žmogaus organizmas nepasigamina?
– Žmonės sugeba įsisavinti aminorūgštis iš augalų.
Patariu gerti trintų žolių kokteilius, kasdien bent po litrą.
– O hemoglobinas? Kodėl žaliavalgiams kur kas dažniau nustatoma mažakraujystė?
– Geležies šaltinis yra mėsa, niekas dėl to nesiginčija.
Kita vertus, Šiaurės klimato zonoje – Islandijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Baltijos šalyse – dažniau trūksta B grupės vitaminų, taip pat vitamino D.
Priežastis – trūksta saulės, be kurios organizmas nesugeba pasigaminti pakankamo kiekio vitamino D, o su maistu šio vitamino gauname labai mažai.
Kodėl žaliavalgiams dažnai po akimis atsiranda ratilai? Tai ženklas, kad trūksta vitamino B12.
Amerikiečių mokslininkų tyrimai rodo, jog šiauriniuose rajonuose gyvenantys žmonės negali gauti vitamino B12 vien iš augalinių produktų.
Todėl veganai, nevartojantys jokių gyvūninės kilmės produktų, geria žuvų taukus.
Manau, jog Šiaurės platumų gyventojams reikėtų bent kartą per mėnesį valgyti virtos žuvies, žinoma, be druskos.
Šiaurės tautų mityba verta dėmesio. Kadangi eskimai ištisus metus valgo daug riebios žuvies, banginių taukų, gyvena sveikai ir ilgai.
– Ar žaliavalgiai taip pat turėtų valgyti žuvies, mėsos?
– Žaliavalgystė dar nereiškia, kad žmogus turi vengti gyvūninių produktų – kiaušinių, pieno, mėsos ir žuvies. Kai kurie žaliavalgiai valgo žalią, termiškai neapdorotą mėsą.
Bet ne visur lengva būti žaliavalgiu. Įsitikinau, kad idealus klimatas tokiai mitybai – Australijoje, kai kuriuose Afrikos regionuose.
– O jeigu apsilankytumėte buvusioje gimtinėje? Ar sunku Rusijoje likti žaliavalgiu?
– Kai skaitau paskaitas Rusijos šiaurėje, sutinku žaliavalgių ir veganų. Jų akys būna įkritusios, paakiai patamsėję.
Patariu kiekvienam žmogui įsiklausyti į savo organizmą ir duoti jam tai, ko trūksta.
Neseniai kartu su kitais autoriais parašiau knygą, kurioje kartu minime: mes esame 95 proc. žaliavalgiai, o 5 proc. mitybos turi sudaryti virtas maistas.
Racionali mityba – be kraštutinumų
Rimantas Stukas Vilniaus universiteto profesorius
„Oficialiose mitybos rekomendacijose, kurias teikia Pasaulio sveikatos organizacija, nieko nekalbama apie žaliavalgystę. Apie tai tyli ir gydytojai dietologai.
Man neteko skaityti moksliškai pagrįstų išvadų, jog žaliavalgystė yra sveikatai palanki mityba, kad tokią mitybą reikėtų taikyti norint pagerinti sveikatą. Tai nėra įrodyta. O remdamiesi vieno žmogaus pavyzdžiu mes negalime rekomenduoti žaliavalgystės visuomenei.
Iki šiol nėra oficialiai apibrėžta, kas yra žaliavalgystė. Pavyzdžiui, visi žinome, kas yra vegetarizmas, ką reiškia veganinė mityba, bet nėra aišku, kas yra žaliavalgystė. Todėl kyla daug neaiškumų.
Vieni žaliavalgystę supranta kaip vien augalinės kilmės maisto produktų valgymą – šviežių daržovių, vaisių, salotų, sėklų, grūdų, netgi piktžolių. Kiti žaliavalgystę supranta kaip valgymą termiškai neapdorotų gyvūninių maisto produktų – valgoma neapdorota žalia mėsa, žuvis, geriami švieži kiaušiniai.
Kita vertus, kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, ką ir kaip valgyti. Jeigu nuo to jam geriau – puiku. Mityboje reikėtų vengti kraštutinumų. Žmogaus organizmas turi gauti visko, todėl vien augalinio maisto nepakanka.
Kitas dalykas, kai žmogus papildo savo valgiaraštį žaliavalgių sukurtais patiekalais – tai kiekvienam į naudą.
O valgant termiškai neapdorotus gyvūninius maisto produktus galima netgi pakenkti. Valgant žalią paukštieną kyla salmoneliozės grėsmė.
Šiandien yra žinoma, jog netinkama mityba gali lemti sveikatos sutrikimus. Tačiau tai atsitinka ne per vieną dieną, tai – lėtiniai procesai.
Pavyzdžiui, yra žinoma ir tyrimais įrodyta, jog pernelyg didelis gyvūninių riebalų vartojimas skatina aterosklerozę. O kokį nepageidaujamą poveikį gali turėti žaliavalgystė, mes nežinome.
Jei vyrauja augalinė mityba, gali pritrūkti įvairių vitaminų, geležies, gali nusilpti imuninė sistema. Augaliniuose produktuose nėra visų aminorūgščių, kurios sudaro baltymus. Todėl organizmas gali būti labiau pažeidžiamas įvairių infekcijų, nepageidaujamų aplinkos veiksnių.”
