Sujungti du žodžius į vieną pavadinimą „Tokyo China” mūsų sąlygomis yra taip pat rizikinga, kaip rafinuotoje koncertų salėje pastatyti biliardo stalą – neva kad kiekvienas rastų tai, ko jam labiausiai reikia.
Kinų virtuvė Lietuvoje jau senokai užėmė liūdną vietą: devyni iš dešimties kinų restoranų skirti tiems, kurie viename sakinyje mėgsta vartoti žodžius „pigiai” ir „sočiai” ir kuriems galima vietoj egzotikos patiekti bet kokį marmalą, kad tik būtų su saldžiarūgščiu padažu.
Tai tradicija, atėjusi iš Rytų, tik iš gerokai artimesnių Lietuvai: Rusijoje kinų restoranai yra nevalyvo ir greito prisiėdimo vieta tam, kuris laimingas baltą žuvį majonezo ir grietinėlės padaže užgeria raudonuoju vynu ir džiaugiasi, kad jam taip skanu.
Žinoma, kad jam taip skanu, nes jis yra stuobrys, kuris nežino geriau.
Atėjau į „Tokyo China” ragauti būtent japonų maisto, todėl kinišką valgiaraščio dalį sąmoningai ignoravau, nors apsižvalgius į publiką dalis čia atėjo būtent dėl jos.
A.Vienuolio gatvė remiasi į Gedimino prospektą toje jo dalyje, kur dėl restoranų darosi vis prasčiau judant tolyn nuo Katedros aikštės (blogiausia yra prie Seimo ir Žvėryne, ten patrauklių vietų yra mažiau nei vasarą Palangos paplūdimyje žmonių, vilkinčių kostiumais ir kaklaraiščiais, – tokių yra, bet visi jie iš Mokesčių inspekcijos ir tikrina alaus palapinių popierius).
Nepaisant neišvaizdaus seno pastato, aplinka nudžiugino, ypač autentiškai atrodantys kambarėliai toliau nuo pagrindinių durų.
Iš tikrųjų tai ne kambarėliai, o tik pertvaromis atskirti stalai, bet privatumo jausmas buvo toks, lyg vakarieniautume kokiame dideliame vakarietiškame viešbutyje Osakoje ar Nagane.
Aš nemėgstu matyti kitų svečių, o jie (tikriausiai) nelabai nori žiūrėti į mane. Man tai puikiai tinka. Maža to, tai japonų tradicija – praustis kartu ir valgyti privačiai.
Miso sriuba iš fermentuotos pupelių masės (7 litai) nenuliūdino: taip, žinau, šią paprastą sriubą nėra sunku pagaminti, bet vis tiek gerai.
Ta pati sriuba su grybais (12 litų) buvo dar tirštesnė, puikiai šildė ir jaukiai nuteikė šaltą dieną. Taip, žinau, sriuba per japonų vakarienę turi būti patiekiama pabaigoje. Čia niekas tokio varianto nepasiūlė, bet aš jų nekaltinu, žinodamas, kad 99 procentai lankytojų tektų per ilgai aiškinti pasiūlymo esmę.
Mes užsisakėme įvairių rūšių sušių (nuo 8 litų už paprastus avokado ritinėlius iki sudėtingesnio rinkinio už 75 litus). Nepaisant nedidelių lūkesčių, kuriuos siūlo Lietuvos kulinarinė scena japonų maisto prasme, nusivylę nelikome.
Tiesa, žinojome, ko saugotis: „Philadel-
phia” sūrio, kuris taip mėgstamas, ypač pigių sušių meistrų, ir kurio galima išvengti, jei įdėmiai skaitysi valgiaraštį (geriau, žinoma, jo visai neteptų).
Net žalia lašiša ir tunas nebuvo blogi, nors ir nealsavo jūra, unagi (ungurys) su saldžiu tamsiu padažu (jis paprastai Europoje būna konservuotas) irgi buvo skanus.
Sušių ryžiai buvo tinkamai paruošti su saldžiuoju ryžių actu („seasoned”) – tai labai paprasta, bet labai dažnai neįvykdoma daugelyje lietuviškų japonų restoranų ir sušių gamyklų.
Sušiai su gruzdintomis krevetėmis autentiškais tikrai negalima laikyti – tai gal arčiau prie Kalifornijos tradicijos, kai ritinėliai sukami su viskuo iš eilės, išskyrus bulves ir braškes. Palaukite, atrodo, su braškėmis jų irgi esu valgęs Los Andžele.
Dėl sušių – tai ne Londonas ir ne Amsterdamas, bet gėdytis irgi nėra ko. Vienintelė jūrų gėrybė, kurios skonis buvo muilinas ir kuri buvo beviltiškai nyki, buvo jūros šukutė – aš žinau, šviežios nėra ko tikėtis, tai gal jos ir į valgiaraštį nereikėtų įrašyti.
Bendras įspūdis apie sušių pasiūlymą buvo geresnis, nei tikėjomės: imbieras buvo gausus ir gaivus, nors ir kiek per aštrus mūsų skoniui, bet vasabiai, žalieji japonų krienai, nebuvo perkrauti garstyčių miltelių, kurių į juos paprastai prideda, kad suteiktų aštrumo, kuris natūraliai išgaruoja sutarkavus krienus.
Vištiena „Sarada” (vištienos gabaliukai traškia plutele su salotų lapais, saldžiu sojų ir japonišku daržovių padažais, 16 litų) mums labai patiko. O galutinai gerą įspūdį sutvirtino kepti koldūnėliai „Yasai Gyoza” (14 litų), kurie priminė Londono japonų restoranus ir vieną vakarą.
Tada mes su draugu, gerdami ryžių vyną – sakę, kol sienomis pradėjo ropinėti balti aštuonkojai, tuos koldūnėlius užsisakinėjome lėkštę po lėkštės.
Restoranas „Tokyo China” mums paliko gerą įspūdį, nepaisant net pradinio pažado, kad reikės laukti valandą, o gal ir ilgiau, nes labai daug žmonių (gerai bent jau, kad sąžiningai pasako, ir be visokių „žinokit”, kai turi jaustis kaltas, kad atėjai).
Ar eisime vėl? Taip, labai tikėtina. Tarp negausaus japonų maisto pasirinkimo sostinėje tai viena iš gerų naujienų, juo labiau kad maistas nėra nupigintas iki ploniausios piniginės lygio, ir tai leidžia išlaikyti virtuvės lygį.
Keturiese, be alkoholio, sumokėjome 182,50 lito ir arbatpinigių. Man atrodo, kad tai protinga kaina už japonų vakarienę.
Japonų maistas niekur ir niekada nebuvo pigus, išskyrus pačią Japoniją.
Keturios žąsys: iki penktosios reikėtų geresnės žalios žuvies (tai sunkiai pasiekiama), atsiejimo nuo Kinijos (o to sunku tikėtis) ir kad sriubą pasiūlytų atnešti vakarienės pabaigoje.
Reikėtų paaiškinti, kad taip valgo japonai –
sriuba padėtų maistui skrandyje gerai ir šiltai sugulti.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
