Pigiausia druska – tikrai ne blogiausia

Europos šalių gyventojai per dieną vidutiniškai suvartoja 8–11 (lietuviai – 8,75) gramų druskos. Tai gerokai viršija Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamą kiekį – ne daugiau kaip 5 gramus, arba vos vieną arbatinį šaukštelį.

Šis kiekis turėtų būti gaunamas su maistu: duona, sriuba, dešra, sūriu, koše.

Pusę paros druskos normos galima gauti suvalgius parduotuvėje pirktą keksą arba kavinėje užsisakius vištienos sultinio su makaronais, o pavakarieniavus restorane druskos atsargas organizme galima papildyti net kelioms paroms.

Sunku ne tiktai kontroliuoti suvartojamą druskos kiekį, tačiau ir išsirinkti tinkamiausią druską. Kurią druską vartoti yra sveikiau?

Pagal gavybos būdą druska skirstoma į tris rūšis: iškasamąją, jūros ir esančią vakuume.

Grynos druskos kristalai primena ledą, yra bespalviai, permatomi.

Iškasamojoje ir nerafinuotoje jūros druskoje yra priemaišų, suteikiančių druskai pilką, rausvą, melsvą ar gelsvą atspalvį.

„Įvairios druskos rūšys skiriasi sudėtimi, paskirtimi ir kristalų forma.

Norint išsirinkti tinkamiausią, reikia išmanyti apie druskos rūšis ir, žinoma, atidžiai skaityti etiketes ant druskos pakuočių”, – sakė Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Mitybos skyriaus vedėja Ilona Drulytė.

Lietuvoje populiariausia ir pigiausia yra akmens druska. Ji gali būti įvairaus smulkumo – nuo labai stambių iki smulkiausių kristalų ir skirtingo atspalvio – nuo melsvo iki gelsvo.

Jūros druska laikoma viena sveikiausių – su ja žmogaus organizmas gauna naudingų medžiagų, nes ji yra mažiau perdirbama. Remiantis istoriniais šaltiniais, tai seniausiai išgaunama druska.

Jūros druska, nelygu kur ji išgaunama ir iš kokių mineralų sudaryta, labai skiriasi spalva, kristalų dydžiu, mineralų (kalio, magnio, fluoro) kiekiu. Joje nedaug sunkiųjų metalų. Įvairių šaltinių duomenimis, šioje druskoje gali būti net iki 60–80 biocheminių elementų.

Vakuuminė arba garinamoji druska gali būti iškasamoji arba jūros druska. Ji gaunama išvalius priemaišas ir perdirbus druskos klodus.

Tai chemiškai švari, balta ir smulki – beveik sterili druska, natrio chloridas, tačiau ir pati nesveikiausia, nes nebėra natūralus produktas, turintis žmogaus organizmui naudingų elementų.

Pasak I. Drulytės, dabar populiari jūros druska, ypač egzotinių rūšių, tokia kaip Himalajų, dribsnių pavidalo, prancūziška ar gurmanų mėgstama „Fleur de sel”.

„Druska žmogaus organizmui būtina, nes tai yra pagrindinis natrio chlorido – mineralinės medžiagos šaltinis.

Natrio chloridas smegenims padeda perduoti nervinius impulsus, palaiko skysčių pusiausvyrą organizme.

Druska maistui įprastai suteikia sūrų skonį, bet gali sustiprinti saldų, kartų ir rūgštų skonius”, – kalbėjo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, mitybos specialistas Rimantas Stukus.

Druska yra maisto pasirinkimo piramidės viršūnėje, vadinasi, šį produktą reikėtų valgyti tik labai mažais kiekiais ir saikingai.

Pasak R. Stuko, valgyti sūriai yra įprotis, kurio reikėtų atsisakyti.

„Nuo mažens sūriai maitintis įpratę žmonės, valgydami tam tikrą patiekalą, papildomai mėgsta apibarstyti jį druska.

To nereikėtų daryti, druskos turi pakakti, kiek jos įdedama maisto gaminimo metu”, – teigė profesorius ir rekomendavo paprastą būdą, kaip atsisakyti viską papildomai sūdyti – kuo toliau nuo stalo paslėpkite druskines.

Paklaustas, kokią druską geriau rinktis, R.Stukas vienos jų rūšies neišskyrė – visų rūšių druska yra tik druska – natrio chlorido tiekėja, o kitas egzotiškų rūšių druskos ypatingas medžiagas turėtume gauti iš kitų maisto šaltinių.

„Žmonės mėgsta išbandyti prekybininkų siūlomas naujoves.

Tačiau tie, kurie galvoja apie sveikatą, turėtų rinktis tik joduotą druską, nes Lietuva yra priskiriama prie jodo trūkumo zonos.

Jodas yra svarbus mikroelementas, užtikrinantis normalų skydliaukės funkcionavimą.

Kokią vartoti – smulkią ar stambesnių kristalų? Visada geriau rinktis tą, kuri kuo mažiau apdorota.

Paprasta ir gal prasčiau atrodanti druska visada geriau už smulkiausią, švarią ir lengvai byrančią”, – sakė pašnekovas ir pabrėžė, jog, naujausių tyrimų duomenimis, tik 17 procentų Lietuvos gyventojų rūpinasi savo sveikata.

Sveikas žmogus neturėtų visiškai atsisakyti druskos ar patiekalų su ja.

„Jeigu žmogus dėl per didelio druskos vartojimo suserga širdies ir kraujotakos sistemos ligomis, padeda bedruskė dieta, tačiau ją kiekvienam konkrečiam ligoniui gali parinkti tiktai dietologas”, – tvirtino R. Stukas.

Dėl druskos trūkumo maiste sveiką žmogų gali pradėti kamuoti troškulys, pykinimas, nuovargis, raumenų spazmai, dingti apetitas.

Kodėl besilaukiančios moterys dažnai nori ko nors sūraus? Todėl, kad augantis vaisius iš moters organizmo pasiima druską, kuri yra reikalinga naujos gyvybės vystymuisi.

Žmogus druską atrado prieš dešimt tūkstančių metų – kada pirmą kartą pasūdė gabalėlį mėsos.

Prieš 5 tūkstančius metus kinai atrado, jog druska ilgina produktų vartojimo trukmę ir padeda prikaupti maisto atsargų ilgai šaltai žiemai.

Didžiausi druskos šaltiniai – druskingi vandenys (vandenynai, jūros, ežerai, požeminiai vandens telkiniai), o žemėje – karjerai, šachtos.

Lietuva neturi druskos gavybos pramonės, visa mūsų šalyje naudojama druska yra atvežtinė.

Daugiausia druskos mums tiekia Baltarusija, Ukraina, Lenkija, Vokietija ir Rusija.

Pasaulyje kasmet išgaunama 260 milijonų tonų druskos, iš jų tik 3 procentai yra sunaudojama maisto pramonėje.

Natūralios druskos galiojimo laikas neribotas.

Druska sugeria kvapus ir drėgmę, todėl ją patariama laikyti kuo sausesnėje vietoje, sandariai uždarytame inde, geriausia nedidelį kiekį (iki 1 kilogramo).

Norėdami apsaugoti druską nuo drėgmės, galite į druskinę įberti ryžių.

Geriau sūdyti maistą mažomis druskos dozėmis – tris keturis kartus vis paragaujant, nei rizikuoti persūdyti.

JODUOTOJI DRUSKA – tai dirbtinai jodo prisotinta druska. Tam dažniausiai naudojamas kalio jodidas ir kalio jodatas. Joduotoji druska turi galiojimo terminą – metus dvejus nuo pagaminimo datos, mat jodas yra lakus ir, reaguodamas su oru, tiesiog išgaruoja. Todėl patartina joduotąją druską pirkti mažomis sandariai gamintojo uždarytomis pakuotėmis. Šia druska kepamą ar verdamą maistą reikėtų gardinti prieš baigiant gaminti arba jau pagaminus, nes jodo junginiai karštyje skyla. Konservuojant daržoves namų sąlygomis rekomenduojama naudoti nejoduotąją druską, mat tokia druska gali pabloginti raugintų ir marinuotų agurkų, raugintų pomidorų, morkų, burokėlių ir kt. juslinę kokybę – jie būna rūgštesni, minkštesnės konsistencijos, kartoko skonio ar patamsėjusios spalvos.

HIMALAJŲ DRUSKA rausvą, rožinę spalvą įgauna dėl sudėtyje esančių kalcio, magnio, vario ir geležies. Nors ši švari, natūralios kilmės druska kasama dažniausiai rankiniu būdu Pakistano kalnų požeminėse šachtose, pagal kilmę ji yra jūros druska. Ši druska nepasižymi jokiomis išskirtinėmis savybėmis ir sudėtimi prilygsta pigiai akmens ar jūros druskai – turi beveik tiek pat natrio chlorido ir cheminių elementų. Kadangi šios druskos kristalai dideli, prieš naudojant maisto gamybai ją rekomenduojama sumalti malūnėliu. Nesmulkinta ji tinka mėsos ar žuvies patiekalams gardinti.

JUODOJI DRUSKA labiau panaši į tamsiai rožinę ar tamsiai pilką. Ši druska dažniausiai išgaunama Indijoje, o spalvą jai suteikia sulfito, geležies ir kitų mikroelementų junginiai, susidarę iš anglies ir buvusių ugnikalnių lavos darinių. Kartais ji pasižymi stipriu kiaušinių (sieros) kvapu.

PILKOJI DRUSKA išgaunama Prancūzijoje, Bretanės regione esančiose Atlanto vandenyno pakrantėse. Šiai druskai tokią spalvą suteikia molio priemaišos.

PRANCŪZIŠKA JŪROS DRUSKA rankomis surenkama iš Atlanto vandenyno pakrančių. Kadangi nėra apdorojama, jos sudėtyje yra išlikę visi natūraliai esantys mineralai. Šioje druskoje mažesnis natrio chlorido kiekis (83–87 proc.).

DRIBSNIŲ PAVIDALO DRUSKA išgaunama natūraliai saulėje ir vėjyje išgarinant jūros vandenį. Vanduo garinamas tol, kol kristalai įgauna jiems būdingą dribsnių formą. Šios druskos kristalai gali būti įvairaus dydžio.

RŪKYTA JŪROS DRUSKA – tai natūraliai išrūkyta druska. Tačiau prieš ją įsigyjant būtina įsitikinti, kad ji tikrai natūraliai, iš lėto yra įgavusi dūmų skonį. Jei tai jai suteikia dirbtinės medžiagos, gaminant patiekalus jie gali įgauti kartoką skonį.

FORMENTEROS DRUSKA – skystoji, natūrali iš jūros vandens išgauta purškiamoji druska. Ji ypač populiari užsienio viešojo maitinimo įstaigose.

„FLEUR DE SEL” pažodžiui išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „druskos gėlė”, tačiau dažniausiai šios druskos pavadinimas neverčiamas. Tai viena brangiausių druskos rūšių, susiformuojanti jūros vandens paviršiuje. Plonas druskos sluoksnis, plūduriuojantis vandens paviršiuje, surenkamas rankomis naudojant medinius indus. Šią druską dėl jai būdingo šiek tiek salstelėjusio skonio itin vertina gurmaniškus patiekalus gaminantys virtuvės vadovai.