Ilgas švenčių maratonas su nenuspėjamomis pasekmėmis – jau užklupo, tad siūlau neapsiriboti įprastomis liaudiškomis sveikatos atstatymo technologijomis. Pasidairykime elegantiškesnių už tradicinę kopūstienę pagirių receptūrų. „Kitos dienos“ sindromą galime vaikyti, pavyzdžiui, kramsnodami pankolius. Tai gana egzotiška daržovė, tačiau rasime ją bet kurio prekybos centro lentynoje.
Pošventinė (arba tarpušvenčio) pankolių terapija tikrai neturės jokio šalutinio poveikio. Bijantiems ir bijančioms kalėdinio kalorijų pogromo pankolis gali tapti simpatiška iškrovos pauze. Šios daržovės energetinė vertė – kone nulinė (9 kcal), todėl ją labai vertina sporto centrų lankytojos.
Tiesą pasakius, pankolis – labai populiari daržovė Italijoje. Pasakyti, kad pankolis Italijoje yra kaip duona kasdieninė reiškia nieko nepasakyti. Tai tikras žiemos stalo karalius nuo lapkričio iki kovo. Užtat pasakyti italų vyrui „tu esi pankolis“ - „finocchio“ (tariama finokjo) reiškia pasakyti labai konkrečiai. Šiuo populiariu eufemizmu Italijoje pravardžiuojami kitokių seksualinių orientacijų vyrai. Todėl, kai buvęs premjeras Silvio Berlusconi viešai pasigyrė esą jau geriau bėgioti paskui sijonus nei būti pederastu, Italijos homoseksualių asmenų asociacija „Arcigay“ ėmėsi vykdyti gastronominį protestą: apmėtė turtuolio namus šviežiais pankoliais.
Apie tai, kodėl pakankamai nekaltos išvaizdos balta ir kvapni daržovė atkakliai siejama su gėjais – šiek tiek vėliau, nes istorinė versija – deja, ne iš pačių skaniausių.
Vienaip ar kitaip – tai seksuali daržovė, nes pankoliai skirstomi į dvi rūšis – lytis: moteriškus ir vyriškus. Vyriškieji pankoliai – stambūs ir apvalūs, moteriškieji – mažesni, pailgi. Pirmieji - mėsingi, traškūs ir kvapnūs, juos reikia valgyti šviežius. Antrieji labiau tinka virti, troškinti, kepti.
Į mūsiškius krapus panašūs pankolių stiebeliai valgyti netinka, užtat pankolio sėklos garsėja kaip vienas iš trijų legendinio absento ingredientų. Poetų, filosofų, dailininkų mėgstamas gėrimas buvo vadinamas „fée verte“ – žalioji fėja. Kalbama, kad gurkštelėjus „fėjos“, aplanko žalsvos vizijos, tad neverta stebėtis: šviežio pankolio valgymas vienokiu ar kitokiu būdu apramina pagirių krizę.
Vis tik svarbiausia pankolio misija – atstatyti vitaminus, skysčius ir gerąją energiją po daugiadienio mėsiškų patiekalų festivalio. 96 proc. pankolio – vanduo, tai gana stiprus diuretikas. Pankoliuose yra nemažai vertingų sveikatai medžiagų - kalio, kalcio, fosforo. Tai tipiška Viduržemio jūros dietos daržovė iš serijos „valgau kiek noriu ir lieknėju“. Arba bent jau nestorėju.
Pankolis pasižymi unikalia gastronomine savybe – ši daržovė sukelia apgavystės efektą. Stiprus anyžių aromatas gali patikti arba nepatikti, bet jis naudojamas ten, kur reikia. Jeigu tektų Italijoje užsukti, tarkime, į Toskanos ar Lacijaus regiono vyno ūkį, vaišins vynu. Ir, žinoma, - dešra „finocchiona“, kurios pavadinimą galima būtų išversti „pankolinė“. Pankolių sėklos taip gražiai paretušuoja tikrąjį raudonojo vyno skonį, jog į vyndario klausimą „ar geras vynas?“ visi sutartinai linksėsime galvomis. Paragavę to paties vyno be dešros – sutartinai spjaudysimės.
O dabar – Sicilijos klasika, kuri, manau, puikiai tinka sveikatą taisyti netgi ja nesiskundžiantiems: šviežių pankolių ir apelsinų salotos. Stambų pankolį (vyriškąjį) reikia nuplauti ir nulupti viršutinius lapus, nupjauti stiebelį. Supjaustyti išilgai plonomis riekelėmis ir išdėlioti lėkštėje. Nulupti ir riekelėmis supjaustyti apelsiną – geriau sicilietišką, plonos žievės ir mėsingą. Tada susiplakti apelsinų sulčių ir alyvuogių aliejaus emulsiją su druska, ja apšlakstyti pankolius ir apelsinus, susimalti juodų pipirų. Neišgalintys be baltymų gali pasigardinti keliomis parmezano drožlėmis.
Šis paprastas, spalvingas, kvapnus, sveikas, troškulį, pagirias ir alkį malšinantis patiekalas kaip mat atstatys gyvenimo džiaugsmą. Tiesa, kaip jau minėjau, su šviežiais pankoliais yra viena problema: teisingai parinkti vyną. Įmanoma? Pabandykite.
Ir galiausiai – apie tai, kodėl italai gėjus atkakliai vadina „pankoliais“. Yra tokia istorinė ir gana kraupoka versija. Pasirodo, viduramžiais gėjai buvo persekiojami ir baudžiami mirties bausme kaip ir eretikai – masiškai deginami ant laužo. Tačiau net šią žiaurią bausmę lydėdavo bjaurios patyčios: kad „netikėlių“ mėsos smarvė neterštų miestų oro, į laužą buvo metami pankoliai. Dar ir šiandien užkietėję homofobai vaišinami pankoliais raukosi.
