Dailininko J. Varno namų šaldiklyje netrūksta žvėrienos, nors jo sūnūs Jonas ir Pranas bei žmona nėra valgūs.
Didesnį malonumą nei valgymas karikatūristui teikia medžioklė.
Medžiotojų klubui „Liudgardas” priklausantis J.Varnas žavisi šaunamaisiais ginklais, jų konstrukcija.
Aštrus peilis, kuriuo galima nudirti žvėries kailį, irgi svarbus medžioklės įnagis.
Peilį, kurio geležtė nukalta iš traktoriaus vikšro, o kriauna padaryta iš briedžio rago, J.Varnas saugo beveik 60 metų.
Mirus diktatoriui Josifui Stalinui, 1953-iaisiais, šį peilį, ant kurio rusų kalba iškalti J.Varno inicialai, tada dar paaugliui padarė ir padovanojo tėvas, patyręs šaltkalvis.
Irkutsko srityje, kurioje atsidūrė tremtinių Varnų šeima, Joną daugelis vadino Vania ar Ivanu. Iki tol tremtiniams buvo draudžiama įsigyti ne tik medžioklinių peilių, bet ir šaunamųjų ginklų.
Pomėgis medžioti nedingo J.Varnui grįžus į Lietuvą.
Ne vieną karikatūrą apie medžioklę sukūręs dailininkas nėra prietaringas, nors girdėjo įvairių įspėjimų.
Pavyzdžiui, prieš medžioklę nereikia skustis barzdos, kad namo negrįžtum tuščiomis rankomis. Geriau rengtis neskalbtus drabužius, kad baikštūs žvėrys neužuostų svetimo kvapo.
O jei medžioklės dieną sutiksi moterį, nešančią pilną kibirą vandens, irgi nusišypsos sėkmė.
J.Varnas netiki tokiais aiškinimais. Dubingių girininkijoje, netoli Molėtų, medžiojantis vyras džiaugiasi galėdamas pailsėti gamtoje.
Jam labiausiai patinka medžioklė su varovais, kai nereikia vienam tupėti įrengtame bokštelyje.
Briedis – stambiausias J.Varno laimikis. Dailininkui gaila šauti į elnią ar stirną, o šernų jis nemėgsta, nes šie žvėrys nėra išrankūs maistui.
Kitų medžioklės laimikių J.Varnas nė neskaičiuoja.
Būna dienų, kai iš medžioklės grįžęs J.Varnas prisimena, jog yra ir geras virėjas. Ne veltui jo receptas buvo įtrauktas į kulinarinę knygą „Po samčio ženklu”, kurioje žinomi žmonės dalijosi savo patirtimi.
„Didžiausia mano patirtis – vadovauti žmonai Vitalijai, ji moka puikiai gaminti. Ji man nelieka skolinga – duoda pipirų, kurių lieka marinuojant žvėrieną. Taip mudu gyvename”, – juokavo J.Varnas.
Yra patiekalų, kuriuos išvydus tįsta seilė, nes jie atrodo kaip natiurmortas. Vienas jų – stirnienos šonkauliai.
Kai dailininko žmona Vitalija ruošia žvėrieną, kadagiais, čiobreliais, raudonėliais pakvimpa ne tik jų butas, bet ir daugiabučio laiptinė.
Šiuos prieskonius kartu su laurų lapeliais, juodaisiais pipirais, rozmarinais, ciberžolėmis moteris naudoja žvėrienai.
Stirniena – švelni mėsa, užbėrus daugiau druskos gali netekti sultingumo. Todėl J.Varno žmona druskos beria į puodą tik užkaitusi mėsą.
Stirnienos skonis priklauso ir nuo garnyro. Ypač tinka konservuotos kriaušės, persikai ir padažas iš trintų šviežių bruknių, kurių Vitalija prisišaldo rudenį.
Stirnienos skonį papildo džiovinti pomidorai, kuriuos supjausčiusi J.Varno žmona džiovina specialiame elektriniame aparate.
Prieš kaisdama stirnieną pomidorų griežinėlius moteris pamerkia į aliejų ir laiko kelias valandas, kol jie pasidaro sultingi.
Prie stirnienos tinka virtos ir apkeptos bulvės, pabarstytos šviežiais krapais.
Jei J.Varnas nušauna šerną, būtinai tikrina, ar mėsa neužkrėsta. Tada šerno kumpis išrūkomas ir plonai supjaustomas. Kai šernienos juostelės sudžiūva, jos tampa traškučiais.
„Kartą paragavęs tokių traškučių negali sustoti”, – prisipažino dailininkas J.Varnas.
Stirnieną ruošti neprailgsta
Įbėrę druskos ir kitų prieskonių stirnienos šonkaulius virkite maždaug 45–50 minučių. Po to sudėkite juos į sviestu išteptą skardą, galite šiek tiek įpilti aliejaus, o mėsą apibarstykite juodaisiais pipirais, ciberžolėmis. Kepkite šonkaulius iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 25 minutes, kol jie apskrus.
