Laplandijoje, Rovaniemio miestelyje gyvenantis bene garsiausias pasaulyje Kalėdų Senelis Joulupukis kasmet aplanko ir Lietuvos vaikus. O kokia gi yra tikroji Kalėdų Senelio istorija?
Iš Turkijos į Italijos uostą, iš ten į Amsterdamą, o tada į Ameriką ir iki pat Šiaurės ašigalio bei Laplandijos – istoriją apie geraširdį ir dosnų katalikų vienuolį šv. Nikolą (liet. Mikalojų), gyvenusį III mūsų eros šimtmetyje šiaurės vakarų Turkijoje, laikytą neturtingų vaikų ir savo pačių globėju, išplatino jūrininkai.
Viena labiausiai paplitusių istorijų yra pasakojimas apie neturtingą tėvą, kai kas sako, nuskurdusį turtuolį, auginusį tris dukras. Vienur rašoma, kad jis dėl skurdo bandė net parduoti savo dukteris, kitur, kad nesugebėjo surinkti kraičio tinkamai joms ištekinti. Vis dėlto du maišus pinigų šv. Nikolas įmetė pro langą, ir taip dvi dukros galėjo ištekėti. Bet trečią kartą langas buvo uždarytas, todėl paskutinį maišą jis įmetė pro kaminą. Nuo tada slaptas dovanų metimas pro langą ar židinį priskiriamas geradariui šventajam.
Neatsitiktinai olandų dailininko Jan‘o Steen‘o paveiksle „Šventojo Nikolo šventė“ suaugusieji ir keli vaikai žiūri į kaminą, kiti vaikai žaidžia su naujais žaislais. Dovanų dėjimas į kojinę irgi susijęs su šiuo vienuoliu. Esą jis buvęs toks kuklus, kad neturtingus vaikus šelpė slapta, naktimis pripildydamas visokių gėrybių jų kojinaites.
Kai 1087 m. Turkiją užvaldė musulmonai, šv. Nikolo palaikai buvo išgabenti į Italijos uostą Barį, kur jie yra iki šiol. Čia ir gimė tikrasis kultas, išpopuliarėjęs visoje Europoje. Per XVI –XVII a. vykusias reformas stengtasi sumažinti šventųjų įtaką, tačiau gruodžio 6-oji, šv. Nikolo diena Europoje išliko. Kitos ikonos ir paveikslai buvo deginami, o šis šventasis tapo geradariškumo, šeimos ir namų simboliu, jo gimtadienis kai kur imtas švęsti gruodžio 24-ają.
XVIII a. šią tradiciją iš šiaurės Europos į Naująjį Amsterdamą (dabartinį Manhataną) atsivežė olandų naujakuriai. Netrukus olandiškas šv. Nikolo vardas Sinterklaas virto Santa Klausu. Tuo metų laiku Manhatene daug kas važinėjosi rogutėmis, todėl ir čia „persikėlęs“ Kalėdų simbolis keliavo varpeliais apkabinėtomis rogėmis, pasikinkęs elnius.
1822 m. Clement‘o Moore‘o poemoje „Naktis prieš Kalėdas“ šv. Nikolas rūko pypkę ir yra apibūdinamas kaip Kalėdų naktį per kaminą su dovanomis nusileidžiantis elfas. Populiarus eilėraštis irgi prisidėjo prie to, kad Kalėdų Senis iš magiškos ir paslaptingos figūros virto realiu pasaulinio mąsto personažu.
Viduramžiais šv. Nikolas buvo labdaros ir kuklumo įsikūnijimas, naujųjų laikų Kalėdų Senelis primena komercinį produktą. Kelionė nuo šventojo iki moderniojo Santa Klauso – sudėtinga ir prieštaringa.
Kalėdų Senelio biografu laikomas Jeremy Seal‘as savo knygoje „Nikolas: epinė kelionė nuo šventojo iki Kalėdų Senelio“ rašo, kad dėl pramonės revoliucijos XIX a. pradžioje dovanos, kaip paprotys, Amerikoje darėsi vis reikšmingesnės. Žmonės per šventes vieni kitiems ėmė dovanoti ne tik rankdarbius, bet ir pirktinius žaislus, kitokius daiktus. O per Kalėdas reikėjo ir paslaptingo dovanų dalintojo personažo.
Olandų bei britų kolonistai turėjo šv. Nikolą, tad jis nesunkiai virto amerikietiškuoju Santa Klausu. Ir nors olandų išeiviai vis dar vaizdavo jį su raudona vyskupo mantija, amerikietiškasis pasirodydavo apsirengęs kailiu puoštu žaliu, mėlynu ar auksiniu apsiaustu, dėvintis juokingą kepurę. Vienintelis panašumas tebuvo ilga žila barzda.
Ne paskutinis vaidmuo šioje istorijoje tenka „Coca Colos“ kompanijai. 1881 m. žurnalas „Harpr‘s Weekely“ sukūrė dabartinio Kalėdų Senelio prototipą. Iki tol Thom‘as Nast‘as kasmet piešė juos skirtingus. XX a. pradžioje leidėjams įsigijus spalvotas spausdinimo mašinas, šiam personažui parinktas raudonas drabužis. 1930 m. jį savo reklamai ėmė naudoti tos pačios prekybinio ženklo spalvos „Coca Cola“. Taip Kalėdų Senelis tapo ir puikiu masalu vartotojams.
Pirmieji šiuolaikinio Kalėdų Senelio namai buvo Niujorkas, tačiau laiškai jam siunčiami į Šiaurės ašigalį arba Laplandiją. Anot jau minėto J. Seal‘o, kai Niujorkas tapo didelio nusikalstamumo miestu, nuspręsta, kad geraširdis Santa Klausas negali jame gyventi. Todėl buvo parinkta kita, paslaptinga vaikams nepažįstama šalis. Tais laikais labai domėtasi Šiaure. 1909 m. tyrinėtojai pagaliau pasiekė Šiaurės ašigalį, bet jis nepasirodė labai tinkamas pasakos personažui. 1927 m. per Suomijos radiją pranešta, kad Kalėdų Senelis gyvena Laplandijoje. Ši žinia greit apskriejo visą pasaulį, adresas prigijo.
O dabar paklauskime savęs, kuo skiriasi šv. Nikolas ir dabartinis Kalėdų Senelis? Pastarasis priklauso vaikystei, o šventasis geriems darbams įkvepia ir suaugusiuosius. Kalėdų Senelis vis labiau tarnauja šventinei prekybai ir vartojimui, šv. Nikolas primena Kristų ir taiką, gerumą, viltį ir užuojautą, kurią kasmet mums atneša Kalėdos.
