Kažkas mados krašte pasikeitė. Pirmąsyk apie tai pagalvojau tada, kai gavau dovanų spagečių. Na taip – daili, tamsiai mėlyna kieta kartoninė dėžutė „Pastificio San Martino“ spagečių. Ant dėžutės šono – stilizuotas dailios neapolietės su raudonu sijonu paveikslėlis. Anksčiau Italijoje akredituotų užsienio žurnalistų asociacija dovanodavo: savaitgalio keliones po Umbrijos ir Toskanos meno miestus, „Costa Crociere“ kruizus, italų dizainerių kvepalus arba bent jau šalikėlius. O šįsyk visus žurnalistus apdalino „pasta“ ir dar pridėjo dailią receptų knygą italų ir anglų kalbomis.
Pasišnekėjau su kolegomis. Serbė Milica iš savo draugo italo gavo luitą 36 mėnesius brandinto parmezano, australas Desmondas Kalėdų proga paskatintas buteliu Sicilijos alyvuogių aliejaus, o Danijos radijui dirbantis italas Alfredo žmonai įteikė flakonėlį Emilijos Redžo tradicinio balzaminio acto.
Galiausiai įsijungiau televizorių. Valstybinis RAI kanalas rodo Milaną, gražiai apšviestą Montenapoleone mados gatvę. Reporterė su mikrofonu rankoje praneša: „Šįmet Milane populiariausių kalėdinių dovanų sąrašo viršuje – gastronomijos produktai“.
Anksčiau taip nebūdavo. Anksčiau po eglute keliaudavo naujausio modelio „iPhonas“ ir kompiuterinių žaidimų priedėliai. Dar šiek tiek anksčiau - „pret – a – porter“ grožybės, seksualus apatinis trikotažas. Prieš kokį dešimtmetį privaloma kalėdinė dovana buvo auksiniai pakabukai, perlų vėrinys arba žiedas su deimantu.
Apie tai, kad kažkas galėtų padovanoti savo draugams ar artimiesiems valgomą, geriamą, tarkuojamą, užlašinamą, įpilamą dovaną nebuvo net kalbos. Na, tarkime, pasitaikydavo, kad vyno žinovas gaudavo dovanų Toskanos „Sassicaia“ butelį už pusantro šimto eurų. Arba solidus vyras iš mylinčios žmonos sulaukdavo Havanos cigarų dėžę (nedidelės komodos dydžio). Maisto produktai nebuvo dovanojami ir tiek. Ne todėl, kad jie kainuotų mažiau už juvelyrinius dirbinius, ne todėl, kad pinigų buvo daugiau. Tiesiog dovanoti valgį buvo negražu ir neelegantiška.
O štai šįmet tendencija numeris 1 – kvapo ir skonio dovanos. Vietoje „eau de parfum“ – rūšinis alyvuogių aliejus su Europos kilmės ženklu. Šįmet „eina“ aitrus ir pikantiškas – kaip niekada. Vietoje „iPado“ – retesnio sūrio luitas. Tarkime, Sardinijos pekorinas – labai vertinamas, o dar labiau – Toskanos „di colonnata“ lašiniai – tokie plonytėmis riekelėmis pjaustyti, marmure brandinti. Vietoje kruizo po Viduržemio jūra su „Costa Crociere“ monstrais – gastronominis turas po Apuliją arba Eolijos salas.
Šįmet mados šalį valdo kvapas ir skonis. Savo pažįstamam vaistininkui Romoje padovanojau buteliuką lietuviškų „Trejų devynerių“. Anksčiau būtų mandagiai, bet su veide pažymėtu įtarumo ženklu padėkojęs ir padėjęs į šalį. Dabar – nuoširdžiai džiaugėsi neįprasta dovana, kurios pats nerastų nusipirkti, galiausiai pradėjo klausinėti, ar Lietuvoje kas nors organizuoja gastronominius turus.
Anksčiau tokia dovana kaip „cesto natalizio“ – tokia didelė pintinė prikrauta visokių skanėstų – marmelado, aliejaus, vyno, makaronų, šokolado, parmezano sūrio – būdavo laikoma iš mados beviltiškai išėjusi pensininkų ir kaimiečių tradicija. Jeigu jaunas banko filialo vedėjas iš savo, tarkime, provincijoje gyvenančio kliento gaudavo tokią pintinę, tai stengdavosi ją paslėpti kuo greičiau, nes maisto dovana buvo laikoma gėdinga. Provinciali. O dabar „Twitteryje“ ne vienas giriasi ir pasakoja, kas buvo sudėta į „cesto natalizio“.
Tiesa, šioje maisto dovanų apoteozėje yra tam tikrų niuansų. Labiausiai vertinamos konkretaus ūkininko, konkrečioje teritorijoje pagamintos, išspaustos, išaugintos gėrybės. „Nulis kilometrų“ dovana yra aukščiausias lygis, - na, tarkime, vazonėlis savo palangės rozmarinų. Arba puokštė artišokų iš gretimos sodybos. Egzotika visiškai neveža, įprastiniai metų prabangos atributai – butelis prancūziško šampano ir dėžutė šviežių austrių – neįdomu, ideologiškai klaidinga. Tada jau geriau butelis nuoširdaus ir ne tokio brangaus vietinio „prosecco“, maišelis šviežių Adrijos midijų. Žodžiu, įsigalėjo toks simpatiškas ir gana agresyvus gastronominis šovinizmas. Dovanų kodas – žodžiai „teritorija“, „kilmė“, „autorinis“.
Madų pasaulis panoro atsigręžti į kvapą ir skonį. Finansų analitikai sako, kad gastronominių dovanų vajų, matyt, sukėlė šįmet pietų Europą rimčiau užspaudusi krizė. Kažin. Sumažėjo drabužių, elektronikos, automobilių, kosmetikos pardavimai. Tik ne vyno, alyvuogių aliejaus, brandintų sūrių, balzaminio acto. Makaronų. Beje, tie makaronai „San Martino“, kuriuos gavau dovanų – ne tokie ir kasdieniški. Šiaip, aišku, nelabai kam pasigirsi – va, gavau, dovaną – spagečių. O jie, pasirodo, iš rinktinių Apulijos kviečių, vanduo – iš Granjano šaltinio. Išformuoti bronza. Džiovinti lėtai. Autorinis produktas, ką ir bepasakysi. Su vietos kilmės ženklu. Italijoje tokių – per du šimtus. Italai sako, kad vietinio ūkininko pagamintų gėrybių dovanojimas yra tas paprastas ir žavus būdas nusikelti skrybėlę prieš savo žemę. Beje, Lietuva irgi turi išskirtinį produktą su teritorijos ženklu, tiesa, kol kas – tik vieną. Skilandį. Kažin ar visas lietuviškas skilandis jau išdovanotas? Jeigu taip – ką gi, vadinas, einame teisingu keliu.
