Paskutiniame projekto „Kavos pasaulis pagal „Lavazza“ straipsnyje siūlau atsigręžti atgal: kelionė buvo ilga, bet turininga. Aptarėme lietuviškas kavos tradicijas. Vieno komentaro autorius net sudraudė mane – kiek galima apie tai, kokią kavą gerdavome sovietmečiu. Galbūt jis ir teisus. Bet viena priežasčių, dėl kurių kai kas Lietuvą vadino kapitalistine „pribaltika“, buvo Vilniaus centre sklindantis disidentiškas kavos aromatas.
Apie tai, kaip mūsų pačių valdžia draudė gerą kavą, pasakojo vienas „Stiklių“ viešbučio kūrėjų Romualdas Zakarevičius. Iš beprasmiško kavos snobizmo šaipėsi restoranų „La Provence“ ir „Le Marché de Provance“ kūrėjas Arūnas Oželis. Kalbėjome apie itališkus kavos dėsnius ir ritualus. Šiek tiek pamokymų ir moralų apie kavą popieriuje bei popietės kapučiną (teatleidžia man kavos liberalai). Užsukome į „Lavazza“ kavos namus Turine, San Tommaso gatvėje – gėrėme kavą ten, kur prasidėjo ši kavos dinastija. Vaikščiojome po pažangios gastronomijos saloną „Slow Food“ ir kalbėjome apie svarbų projektą „Tierra“, kavos augintojų darbą ir vargus. Ragavome arabiką ir robustą iš įvairių kontinentų ir ūkių, aiškinomės skirtumus. Aptarėme „haute cuisin“ - aukštąją kavos gastronomiją, žymiausių pasaulio virtuvės šefų kūrinius ir kavos ateitį.
O dabar - apie mūsų kavos dabartį: joje viskas yra gerai. Bet galėtų būti geriau. Štai mano asmeninis kavos dekalogas – dešimt idealizmų, prie kurių mes artėjame, bet dar nepasiekėme. Mes – tai visi kavos žmonės: vartotojai, importuotojai, barų savininkai, baristos, kavos aristokratai ir plebėjai, maniakai visažiniai ir tylūs idealaus skonio ieškotojai.
- Norėčiau, kad espreso kava būtų gurkšnis energijos, o ne vandens. Kad espreso visada būtų 30 gramų, o vandens – nors ir pusė litro.
- Norėčiau, kad visuose baruose kava iš aparato išbėgtų per 25-30 sekundžių, o jeigu tai truktų žymiai greičiau, kavos gėrėjas turėtų teisę nušvilpti baristą, kaip nušvilpiami krepšinio profesionalai, nepataikę abiejų baudų.
- Pageidaučiau, kad baristas – nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus - užgultų kavą tamperiu taip, tarsi tai būtų paskutinė kava jo gyvenime. Vangiai baksnojantys turėtų būti viešai sugėdinami.
- Reikalaučiau, kad baro savininkas, priimdamas į darbą naują baristą, pirmiausia paklaustų: „Ar tu geri kavą?“ Ir kad siųstų negeriančius kavos į arbatines.
- Norėčiau, labai norėčiau, kad kiekvienas baristas kalbėtų. Apie krepšinį, apie gražias moteris, apie orą, apie gerą ir blogą maistą. Apie kavą. Kad trečią kartą pamatęs įeinantį klientą, nebeklaustų, kokios jam padaryti kavos.
- Svajočiau, kad norintys gyvo, karšto, tik ką pagaminto espreso nebūtų siunčiami toliau nuo baro, į kampą laukti numirusios kavos. Kad norintiems vieno puodelio espreso nebūtų brukamas pusantro šimto puslapio valgiaraštis ir primygtinai siūlomas mėsos kepsnys.
- Siūlyčiau barų interjerų kūrėjams keisti požiūrį į kavą ir projektuoti taip, kad gyvenimas virtų prie baro. Kad būtų galima išgerti kavą stovint. Kad būtų galima pabendrauti su baristu ir matyti savo akimis, kaip jis kuria kavą.
- Norėčiau, kad kavos gėrėjai nebūtų tolerantiški, o reiklūs ir pikti, kai baristas to nusipelno. Kad būtų geranoriški ir dosnūs – vėlgi, kai baristas to nusipelno.
- Būčiau visai nieko prieš, jeigu karšto pieno mėgėjai savęs nevadintų kavos mėgėjais. Na, bet jeigu taip ir atsitiktų – nieko tokio, tačiau vis tiek norėčiau, kad „latte macchiato“ netaptų mineraliniu vandeniu.
- Labiausiai norėčiau, kad visi tie, kurie save vadina kavos žmonėmis, bent kartą paragautų tikro itališko espreso bet kuriame bare „via dei Tribunali“, Neapolyje.
Turiu vilties, kad šis dekalogas ir 15 reportažų kavos tema prisidės prie mūsiškės kavos kultūros. Rašiau apie itališkas kavos tradicijas, manau, tai bus naudinga ne tik tiems, kurie geria „Lavazza“. Niekur neparašiau, kad „Lavazza“ – geriausia kava Italijoje ar Lietuvoje dėl vienos paprastos priežasties: geriausios kavos dar neatradau. Kalbama, kad geriausia yra „Jamaica Blu Mountain“. Arba - „Kopi Luwak“. Galbūt. Pamėginkite. Dėl skonio galima ir reikia ginčytis. Tačiau yra dalykų, dėl kurių beprasmiška ginčytis. Jeigu „Lavazza“ daugiau kaip šimtmečio veiklos rezultatas tebūtų prekyba kavos mišiniais „Rossa“ arba „Crema e Gusto“, ką gi, tada iš tiesų nebūtų prasmės ir rašyti. Bet Lavazza šeima norėjo ir pasiekė, kad ši pavardė taptų bene labiausiai itališkai kavos kultūrai nusipelniusiu prekės ženklu. Jis įėjo į Europos kavos istoriją. Lietuvos – taip pat.
O dabar aprašysiu dar nežinomą kavos rūšį – „caffè sospeso“. Tuos, kurie nerimsta ir užuot pasidžiaugę kava kvepiančiu gyvenimu išgyvena dėl paslėptos ar nenuslėptos reklamos, išsyk perspėsiu, kad pasidarytų nebeįdomu: ši kava nesusijusi su „Lavazza“. Itališkas būdvardis „sospeso“ reiškia „pakabintas, sustabdytas“. Neapolyje gyvuoja tokia tradicija: žmogus susimoka už du kavos puodelius, bet išgeria vieną. O antrasis? Antrasis lieka „sospeso“ – pakabintas. Kam ir kodėl? Bičiuliams. Pažįstamiems ir nepažįstamiems. Turčiams ir beturčiams. „Sospeso“ kava yra absoliutaus ir nesavanaudiško draugiškumo ženklas, nes sumokėjusieji už antrąją kavą net nežino, kam ji atiteks. Viską tvarko baristas. Jis žvilgteli į klientą ir pasiūlo: „Jums šiandien yra kava „sospeso“.
Mieli kavos gerbėjai, jeigu susiruošite į Romą, nepamirškite – jūsų laukia „caffè sospeso“. Susiraskite mane „Facebook“ ir perspėkite iš anksto. Kavą gersime stovėdami prie baro. Žiūrėsime, kaip lėtai į espreso kavą grimzta cukrus, o paskui aptarsime kavos naujienas.
