Kad suprastum, ką reiškė restoranas (tada vadintas kavine) „Neringa” sostinei, turi įsivaizduoti, kaip Vilnius atrodė 1959 metais.
Beveik jokių automobilių gatvėse. Stalino epocha baigėsi vos prieš šešerius metus. Jokių daugiabučių rajonų su stambiaplokščiais namais, tik apytamsis pokario miestas, kur senamiestis buvo liūdniausia vieta gyventi, kur kūrendavo krosnis ir kur avarinės būklės namas buvo ne išimtis, o įprastas terminas.
Nepaisant to, Vilnius atrodė linksmesnis nei kiti sovietijos miestai. Tuomet brolių Nasvyčių suprojektuota ir labai brangiai įrengta kavinė „Neringa” Lietuvos sostinės centre buvo toks įvykis Sovietų Sąjungos architektūroje, kad ja pradėta ir žavėtis, ir kritikuoti.
Koridoriuje, prie drabužinės, kabo faksimilė iš seno rusiško laikraščio, kur baisimasi pinigais, išleistais baldams ir baseinėliui: „žmonių pinigai”, tik pagalvokite.
Visai kaip šiais laikais: tas pats klasinis pasibjaurėjimas arogantiškų turčių prabangos siekimu. Geriau vargšams kokią valgyklą būtų pastatę ir nebrangius koldūnus siūlytų.
„Neringa” neturėjo Vilniuje atsirasti, bet atsirado, ir daugeliu prasmių tebėra langas į kitą tikrovę.
Net ją kūręs Algimantas Nasvytis prieš daug metų sakė: „Neringa mus su broliu išgarsino. Net praėjus tiek metų daugelio žmonių sąmonėje esame „tie, kurie suprojektavo „Neringą”. Atrodytų, kas čia tokio – kavinukė, ir vis dėlto tai buvo įvykis.”
Atsiprašau, kavinukė? Dar ir šiandien tai vienas didžiausių Vilniaus restoranų su viena didžiausių virtuvių sostinėje, jame vien pagrindinėse salėse telpa 150 žmonių. Jei net architektas taip keistai pavadina savo kūrinį, ko norėti iš kitų? Gal daugiau nevadinkit kavinuke.
Kalbant apie nesusipratimus: pats restoranas savo tinklalapiuose vis dar mini, kad čia lankosi bohema. Jei lankosi, tai gal nebent dvasių pavidalu ir plevena palubėje.
Stipriai ant kamščio minantys menininkai jau kadaise persikėlė kitur. Šiandien „Neringoje” visai kita klientūra – senosios kartos inteligentai ir šiaip senukai, puikiai įrodantys pačiu savo buvimu, kad vyresnio amžiaus žmonės, bent jau jų dalis, gyvena ir pramogauja kaip žmonės, o ne vien niurna ir atiduoda pinigus telefoniniams sukčiams.
„Neringos” valgiaraštis pastaraisiais laikais keitėsi arba, tiksliau, bandė keistis.
Tik modernūs patiekalai čia netinka, kaip penkiasdešimtmečiam tėvukui netinka mautis aptemptų džinsų ir eiti į jaunimo klubą.
Nereikėtų ir vyno išmanymo vaidinti: didžiajai klientūros daliai iš tų laikų skanu, kai vynas saldus ir gruziniškas. Jos neperauklėsi. Ir nereikia. Geriausia būtų padaryti taip, kad jai būtų smagu.
Užsisakome klasikinius pietus: pirmiausia sultinys su pyragėliu (7,50 lito) – sultinys geras, pyragėlis kiek riebokas, įdaras labiau sotus nei ištobulintas. Man regis, kad anksčiau buvo skaniau, bet gal čia tik vaikystės prisiminimai.
Pliusas: labai geri, senamadiški stalo įrankiai ir paprastų formų indai, o ne tos geometrinės pabaisos ir plieno stebuklai, kurie ant lėkštės nesilaiko, vis krinta ant grindų ir atrodo gražiai tik nuotraukose. Netikite? Paklauskite profesionalių padavėjų, ką jie mano apie skausmingai madingus įrankius ir lėkštes. Jie jums pasakys tą patį, ką ir aš.
Salotos „Neringa” (11,50 lito) – iš tiesų tai normalios baltos salotos, labai švelnios, iš klasikinių naminių sudedamųjų dalių ir dar su gražiu skrebučiu, sviestu ir trupučiu ikrų. Ir dar ne prasčiausių ikrų (taupiesiems: jei dėžutė raudonųjų ikrų kainuoja 9 litus ir šiek tiek centų, ten bus oranžinės spalvos košė, smirdinti sena žuvimi).
Salotoms priekaištų neturiu ir dailus jų pateikimas bokšteliu yra pagirtinas.
Antrieji patiekalai. Kepsnys „Jūratė” (22 litai) yra vienas klasikinių sovietinės Lietuvos patiekalų – vištiena su džiūvėsėlių kubeliais aplink, tokie ežiukai – čia kubeliai neišraiškingi, bet bala nematė. Ne per riebu, ir tai gerai.
Garnyras, primenantis senąją „Neringą” (žirneliai ir morkos karštame grietinėlės padaže), gal ir ne kiekvieno skoniui, bet išskirtinis, tokio nepamirši.
Slyvos iš kompoto – nuostabu, ploju abiem rankomis (ar kas yra plojęs viena ranka?).
Kodėl dabar niekas nebenaudoja tų slyvų iš kompoto? Rūgštokos, gaivios, puikiai dera prie karštos, sočios vištienos.
Pagaliau didysis restorano patiekalas, dabar vėl vadinamas „Kijevo” kotletu (neklauskite manęs, kodėl kabutės sudėliotos būtent taip), nes tai ir yra Kijevo kotletas, tik daug metų jis buvo vadinamas kotletu „Neringa”, droviai neminint žodžio „Kijevas”, lyg ten ne draugiškos šalies sostinė būtų, o kokia Sodoma ir Gomora.
Nepadarykite klaidos: kai rašau apie „Kijevo” kotletus, aš žinau, apie ką rašau. Valgiau juos ne tik įvairiose Lietuvos vietose, bet ir Maskvoje, ir Magadane, ir restorane Kijeve, kur, pasak Ukrainos sostinės žmonių, tas kotletas yra pats geriausias šalyje. Valgiau ir lyginau su „Neringa”, ir visada pripažindavau, kad Vilniaus Gedimino prospekte jį gamina geriausiai.
Taip yra ir šiandien. Kotletas yra puikus (aš mėgstu jį valgyti atsargiai išpjovęs viršuje šulinio angą ir mirkydamas baltą duoną į karštą sviestą ir tik paskui pjaustau vištieną), tik nėra kauliuko, kaip buvo įprasta anksčiau, bet tiek to. Ačiū Dievui, „Neringa”, kaip ir anksčiau, nepasiduoda kvailoms madoms į „Kijevo” kotleto sviestą pridėti žolių ar česnakų.
Tačiau nepriekaištingu viso patiekalo nepavadinsiu: garnyras yra visiškai ne vietoje. Ir dantytos gruzdintos bulvytės, primenančios greitos gamybos ir prastos vaizduotės pajūrio užeigas, ir ananaso riekutė su vyšnia iš uogienės per vidurį atrodo nevykusiai, svarbiausia, neautentiškai.
Prisiminkite morkas ir žirnelius, pažiūrėkite senus garnyrus! Netikiu, kad nesugebate šiais laikais ir iš gerų produktų pagaminti taip, kaip tai buvo patiekiama sovietinio ne-
pritekliaus laikais.
Pomidorai sukapoti stambiomis skiltimis lyg kirviu, kaip kokioje pakelės šašlykinėje. Agurkų gabalai irgi bet kokie.
Patarčiau šiam labai geram restoranui nustoti blaškytis.
Jūs nepadarysite modernios virtuvės stebuklų, o jei ir padarysite, jūsų publikai jie nepatiks. Jūsų publika yra vyresnė, ji nemėgsta nei žalios žuvies, nei sušių; makaronai jiems yra vargo maistas, o sudėtinių dalių drąsos viršūnė turbūt būtų avokadas.
Dirbkite jų prisiminimams, mylėkite savo praeitį, ir jus mylės visi.
Lietuvos pokario ir okupacijos laikų kulinarinė tradicija jau tapo istorija, ir niekas kitas jos geriau neatspindės nei jūs. Į tai ir sutelkite mintis.
Pabaigoje patarimas: susitvarkykite anglišką tekstą viešbučio tinklalapyje, kur rašoma apie restoraną, jeigu nenorite, kad nuorodą žmonės siuntinėtų vieni kitiems ir krizentų. „It proudly serves Noble Prize Award Winners and Presidents to students and Lithuanian Bohemia”, rašoma ten, ir turbūt gerai būtų prisiminti, kaip rašomas Alfredo Nobelio vardas, jei jau norite minėti jo premijos laureatus.
Taip pat gerai būtų prisiminti, kuo skiriasi bohema (ilgaplaukiai girtuokliaujantys menininkai) nuo Bohemijos, istorinio regiono, apėmusio dabartinę Čekijos teritoriją.
Du skirtingi dalykai, kaip kampanija ir kompanija.
Už pietus trise, neskaitant alkoholio, sumokėjome kuklius 127,50 lito ir arbatpinigius (kuklius, nes tai istorinis restoranas centrinėje miesto gatvėje išskirtinėse patalpose, o ne kokia užkandinė).
Skiriu šiai vietai keturias žąsis iš penkių: vien penkiasdešimties metų istorija yra verta pagarbos, nekalbant apie atminimo išsaugojimą ir beveik nepriekaištingą „Kijevo” kotletą, jei užmerktume vieną akį į garnyrą.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
